Viena iš nedaugelio jaunų operos solisčių Ona Kolobovaitė sparčiai kyla karjeros laiptais, jos populiarumas, kai prieš kelis mėnesius pradėjo dainuoti “Triumfo arkoje”, kilo kaip ant mielių.
24-erių solistė jau anksčiau buvo susikrovusi nemažą muzikinių vaidmenų bagažą, tačiau dabar ją pagavo dar didesnis azartas, nors mergina tikina, kad jai svarbiausia - kūrybinis tobulėjimas, o ne noras laimėti pagrindinį prizą. Bet prisiminkime posakį “Kuris kareivis nenori būti generolu”.
Prieš pat šventes O.Kolobovaitę pagauti buvo sunku. Pasikalbėti ji atlėkė tiesiai iš repeticijos Operos ir baleto teatre, kur repetuoja statomame spektaklyje “Figaro vedybos”. “Karštas metas, bet smagus”, - prisipažino pašnekovė.
- Man norisi tave vadinti Onute, o ne Ona. Beje, o kaip tave vadina tėvai, draugai?
- Mane vadina visaip: mama - Onute, mano tėtis rusas vadina Ana, Anečka arba Anuška, o jaunesnis brolis Aleksas, kai supykdavo, mesteldavo kiek šiurkščiau. Afišose esu įrašyta Ona Kolobovaitė, o gimimo metrikuose - Ana.
- Ar turėjai besimokydama mokykloje kokių nors pravardžių?
- Gal kam ir keista, bet neturėjau.
- Ką paveldėjai iš savo tėtės, o ką iš mamos?
- Iš tėčio paveldėjau daug ką. Mes abu su juo esame gimę po Žuvų ženklu, tad mūsų sielos ypač artimos. Esame romantikai, mums nuolat norisi filosofuoti apie gyvenimą. Kai susitinkame, kartais prakalbame vos ne iki ryto. Beje, tėtis gimęs prie Volgos, į Visaginą atvažiavo iš Rusijos kaip atominės energetikos specialistas ir čia susirado antrąją pusę - žemaitę Silviją. Iš tėčio paveldėjau ne tik meilę muzikai, bet ir sportui. Iš pat mažens jis mus su broliu skatino čiuožti, slidinėti, važinėti dviračiais, žaisti tenisą, užsiimti lengvąja atletika. Mama - labai jausmingas žmogus, tačiau ji, ko gero, tvirčiau stovi ant žemės ir mažiau su savo svajonėmis skrajoja padebesiais. Tad manau, jog turiu ir mamos savybių, kurios man pačiai patinka. Abu mano tėvai muzikalūs, nors tėra tik mėgėjai. Mūsų namuose dažnai skamba muzika. Galima sakyti, augau tada, kai visi žavėjosi bitlais, “Queen” su Fredžiu Merkuriu ir kt. Man ši muzika patinka iki šiol.
- Bet pasirinkai klasikinį dainavimą.
- Taip. Man regis, kad populiarioji muzika yra trumpaamžė, o klasika žavi kartų kartas. Be to, juk niekas nedraudžia solistėms dainuoti ir miuzikluose, džiazą.
- Tikriausiai anksčiau pradėjai dainuoti negu kalbėti?
- Na, panašiai. Dainavau nuo kokių trejų metų, vėliau ėjau į muzikos mokyklą Visagine, o dar vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ten šiuo metu studijuoju magistrantūroje.
- Esi dar labai jauna, o publika tave jau pažįsta, žavisi. Ko gero, vienas ryškiausių tavo sukurtų personažų - Monika Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle “Ugnies medžioklė su varovais”, kuris sėkmingai rodomas “Domino” teatre. Kiek žinau, dar esi sukūrusi keletą vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o televizijos žiūrovams dar esi pažįstama iš populiaraus serialo “Nekviesta meilė”. Dabar štai kelių mėnesių maratonas “Triumfo arkoje”. Ar nepavargsti?
- Ne. Jaunam žmogui kuo daugiau darbų - tuo geriau. Artistui ir solistui juk labai svarbu jaustis reikalingam, pastebėtam, antraip gyvenimas netenka prasmės. Vienas kitą besivejantys darbai kiek pakeitė mano charakterį. Pagal prigimtį esu pelėda, o dabar tenka anksti keltis, tad pasidariau vyturys.
- Koks tavo mėgstamas posakis?
- Kartais, kai nesiseka, sau mėgstu pasakyti: “Viskas praeina ir tai praeis”. Bet, dėkui Dievui, nesėkmių nesu daug patyrusi.
- Esi optimistė?
- Stengiuosi tokia būti. Nors neretai ir verkiu. Kartais emocijos taip užplūsta, kad sunku iš jų išsivaduoti. Juk be emocijų artistas negali gyventi ir vaidinti scenoje. O optimizmo gyvenime man įkvepia draugai, kurie mane palaiko, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir bėdoje. Draugų turiu ne taip jau mažai.
- Ar tarp jų yra tas, kuriam atiduodi dalelę savo širdies?
- Savo širdies šilumą daliju pirmiausiai publikai, bet lieka jos ir draugams. (Šypsosi.) Nenorėčiau ko nors iš jų išskirti. Gyvenimas kartais mėgsta iškrėsti staigmenų, apie kurias nė nenutuoki. Ypač neretai pasitaiko taip, kai apie kokius nors žmones prasižioji, o tave jau ir superša. Šiuo metu man labai svarbus yra darbas, karjera, mokslai, bet jeigu atvirai, tai esu iš tų, kurios kažkaip sugeba viską suderinti.
- Kokie vaikinai tau patinka?
- Mane žavi vyriški vaikinai: stiprūs ne tik išore, bet ir vidumi, ne storžieviai, bet jautrūs kitų skausmui bei džiaugsmui, mokantys išklausyti, ne vien girtis savo pergalėmis.
- Kaip ketini atlaikyti švenčių maratoną?
- Iš tiesų maratonas ilgokas. Mūsų šeimoje pagrindinė ir mieliausia šventė - Kalėdos, po jų Naujieji metai, paskui dar švenčiame ir stačiatikių Kalėdas bei prisimename Senuosius Naujus metus. O vasario mėnesio pabaigoje dar ir mano gimtadienis. Šiais metais dar viena didelė šventė - “Triumfo arkos”, kuriai atidaviau nemažai energijos, finalas.
- Tau palanki ir publika, ir vertinimo komisija. Ką tau davė “Triumfo arka”?
- Pirmiausia labai vertinu galimybę pasimokyti iš kitų, išklausyti vertintojų pastabas, dainuoti įvairių žanrų kūrinius. Tai puiki mokykla, gera naujų draugų kompanija, su kuriais labai gaila skirtis.
- Dar esi labai jauna ir viskas tau prieš akis. Koks tavo svajonių vaidmuo?
- Labai noriu sudainuoti “Nakties karalienėje”. Beje, džiaugiausi galimybe Anglijos karalienės Elžbietos II vizito Lietuvoje metu dainuoti su garsiu tenoru Džeimsu Greinu (James Graen) duetą iš populiaraus miuziklo “Operos fantomas”.
- Ką darysi su 10 tūkstančių eurų, jeigu pavyks tapti lydere? (Kalbėjomės finalo išvakarėse - aut. past.).
- Oi! Apie tai dar negalvojau... Iš tiesų ką daryčiau? Gal neblogai būtų įsigyti automobiliuką, nes dabar tenka važinėti iš vieno Lietuvos galo į kitą visuomeniniu transportu arba prašyti, kad kas nors pavėžėtų.
- Ką dar mėgsti, be dainavimo, kur geriausiai sugebi atsipalaiduoti nuo darbų?
- Labai mėgstu gamtą, ypač kai pavyksta atsikelti anksti ryte ir matyti bundantį miestą ar gerti Visagino pušynų kvapą. Vasarą dažnai leidžiu pas tėvus, kurie turi gražioje vietoje sodą. Man patinka kartais purenti žemę, jausti tarp pirštų jos vėsą. Dar labai patinka vaikščioti po žydinčią pievą, taip pat mėgstu sportuoti, plaukioti. Dažnai rytais bėgu krosiuką palei Nerį Žirmūnuose, kur gyvenu. Ir dar laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, žiūrėti filmus. Tie dalykai man padeda pasikrauti energijos, kuri labai reikalinga dainuojant.
- Kokių dovanų gavai iš Kalėdų Senelio?
- Gavau, ir nemažai, bet tai mano maža paslaptis. O dar tikėjausi, kad Kalėdų Senelis man atneš šiek tiek daugiau miego, kurio man labai trūksta, bet tikriausiai tos dovanos teks palaukti iki vasaros atostogų.
Teksto autorė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ.
