Viena iš pirmųjų pranešėjų buvo ir neseniai Tokijo žaidynėse sidabrą laimėjusi penkiakovė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Konferencijoje sveikinimo žodį tarė pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Ji sveikino susirinkusius olimpiečius, svečius bei palinkėjo nuolat kelti diskusijas ir atkreipti dėmesį į sporto naudą visokeriopose gyvenimo situacijose.
Konferencija prasidėjo diskusija, kurios tema buvo „Nugalėtų komanda: kas slypi už olimpinio sidabro?“
Olimpinė čempionė Londone ir Tokijo žaidynių vicečempionė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė kalbėdama tikino, kad ne tik ji, tačiau nei vienas sportininkas be komandos negalėtų nieko pasiekti.
„Vienas sportininkas nieko nepasieks. Visada slypi už jo komanda. Kažką laimėti, pasiekti vienam yra neįmanoma. Penkiakovė irgi tokia sporto šaka, kur penkios rungtys, tad prie viso treniruočių proceso prisideda daug žmonių. Ne visi čia šiandien susirinkę, kiti negalėjo atvykti. Kiti gal periodiškai tam tikru laiku prisideda, paskui jau nebe, bet ta komanda didelė ir aš esu visiems labai dėkinga“, – tikino sportininkė.
Atletė išsikyrė ilgametį savo trenerį Jevgenijų Kliosovą, kuris kartu dalyvavo diskusijoje.
„Tai treneris iš didžiosios raidės. Mes kartu dirbame jau 20 metų. Ačiū jam. Jis yra pirmasis treneris ir štai tiek metų kartu dirbame. Puikiai sutariame, randame bendrą, o tai yra komandoje yra svarbiausia“, – šiltų žodžių treneriui negailėjo sportininkė.
Pats treneris prisiminė, kaip būsima olimpinė čempionė pradėjo sportuoti šiuolaikinę penkiakovė. Būsima čempionė aštuonerius metus lankė plaukimą, bet artėjant pilnametystei nusprendė pasukti kiek kita kryptimi.
„Prisimenu kaip Laura atėjo į penkiakovę. Parodžiau jai fechtavimo pratimus ir turmpa išėjau. Grįžau vėliau o ji dar dirba ir dirba, nuo to viskas ir prasidėjo. Matėsi, kad ji pasirengus atiduoti visas jėgas. Jos kelias nebuvo lengvas, teko dirbti po septynias-aštuonias valandas, daug važinėti“, – prisiminimais dalijosi J. Kliosovas.
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė turi ir daugiau trenerių, padedančių jai tobulėti. Štai bėgimo paslapčių ji mokosi kartu su irgi buvusia Lietuvos olimpiete Irina Krakoviak.
„Aš baigiau karjera 2009 m. ir likimo vingiai atvedė Laurą ir Andrejų į mano namus ir jie tiesiog paprašė pagalbos. Ji norėjo tobulėti, aš buvau vidutinių nuotolių bėgikė. Atėjo smulki, užsispyrusi mergina, kuri sako, kad nori bėgti geriau nei dabar.
Mes pradėjome dirbti. Ji pradėjo gerai jaustis, jai tas pradėjo tas labai patikti. Žinote, kai žmogui tiesiog gera. Dabar, kaip matome, dauguma iš to elito penkiakovėje dirba su bėgimo treneriais. Kadangi anksčiau penkiakovė bėgdavo tris kilometrus, o dabar išskaidyta. Viskas greitai ir reikia daug darbo.
Aš sakiau Laurai, kad tu eikvoji daug energijos, bet bendraja prase turi jos daug, tad paverčiame ją tekėti teisinga linkme. Laura be galo stipri lyderė, kuri subūrė tą komandą. Mes suprantame, susikalbame, netrukdome vieni kitiems dirbti. Laura pasako, kaip jaučiasi, kas tinka. Ir tas padeda tobulėti.
Norėčiau, kad jos pavyzdys užkrėstų jaunimą. Lietuvoje yra daug stiprių vaikų, kad jie matytų, jog yra palaikančių, paskatinančių žmonių. Empatiją svarbu parodyti, nenusiimti ir eiti pirmyn“, – diskusijos metu tikino bėgimo trenerė I. Krakoviak.
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė per pastaruosius metus patyrė daug iššūkių. Nors, kaip pati tikina, olimpiados nukėlimas metams jai problemų daug nepridarė, o kaip tik suteikė daug laiko pasirengti geriau, tačiau kankino traumos ir kitos bėdos.
„Mano sportinė forma buvo pakankamai gera. O tada čia prasidėjo varžybų etapai, koronavirusas puolė, paskui nebuvau gal visiškai atsigavusi, tas irgi turėjo man įtakos. Pasaulio čempionatas tuomet prasidėjo, bet žirgas buvo ne toks geras ir nekovojau dė medalio. O paskui mėnesiui likus iki olimpiados susilaužiau šonkaulį kritusi nuo žirgo.
Pamaniau, kad kažka tai reiškia. Gera forma, bet vis kažkas nepasiseka. Bet vėliau mažai apie tai galvojau. Supratau, kad turiu puikų šansą žaidynėse kažką vėl parodyti, tad kartu su komanda kibome į darbus“, – tikino dviejų olimpinių medalių savininkė.
„Be trenerių nebūtų nieko. Dialogas turi būti visada. Kai reikia susikaupti ar išklausyti. Yra situacijų, kai gal geriau per daug nespaustų, bet, jei man nereik papildomų žodžių, aš tą ir pasakau. Priklauso nuo situacijos, bet dialogas su treneriu ir komanda būtinas“, – sakė atletė.
Sportininkė tikino, kad jos komandą sudaro ir plaukimo konsultantas, jojimo subtilybių ji taip pat mokosi su atskiru treneriu.
Kaip svarbu yra šeimos palaikymas? Ar jos buvimas šalia padeda, o gal kaip tik lemiamu momentu šiek tiek blaško. Štai L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė tikino, kad jai tai labai padėjo, pagelbėjo ir šalia olimpinėse žaidynėse buvęs vyras Andrejus, kuris pats yra buvęs penkiakovininka bei iškovojes olimpinį medalį.
„Ačiū visiems, kas palaikė Laurą. Būdamas Tokijuje mačiau, kaip visi pergyvena, palaiko. Mes irgi kalbėdavomės, stengiausi ją palaikyti, o gal kaip tik kartais netrukdyti. Buvo įvairių momentų“, – sakė A. Zadneprovskis.
Tuo tarpu L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė šypsodamasi šiltus žodžius skyrė ir vyrui, kuris partneris ir gyvenime, ir palaiko sporto pasaulyje.
„Dėkoju jam, jis visada šalia. Visko būna, kartais pasiginčijame, bet svarbiausia savitarpio supratimas, diskusija. Viena aš nieko negalėčiau padaryti“, – tikino sidabrą Tokijuje iškovojusi sportininkė.
