Ką gi, viskas vėl nurimo ir baigės. Lietuvių olimpiečiai vakar iškilmingai sugrįžo namo. Gėlės ir vainikai įteikti, himnai sugiedoti daugybę kartų. Dabar belieka apsiraminti ir palaukti ketverius metus - iki Pekino olimpiados. Atėnus mums dažniausiai primins vienas aukso ir du sidabro medaliai. Tačiau yra ką prisiminti ir be jų.
Pradėti gal vertėtų ne nuo ketvirtų vietų. Chronologiškai pirmieji gerus rezultatus pasiekė plaukikai. Tai juo labiau džiugina, prisiminus visišką fiasko Sidnėjaus baseinuose. Prieš ketverius metus plaukikai pasirodė blogai. Dabar viskas atvirkščiai. Jau Rolando Gimbučio patekimas į pusfinalį plaukiant 100 m laisvu stiliumi buvo didelis žingsnis į priekį. O jei dar turėsime omenyje, kad kvalifikacinėse varžybose Rolandas buvo antras tarp visų dalyvių ir aplenkė daugkartinį olimpinį čempioną Ianą Thorpą.
Paskui buvo Vytauto Janušaičio patekimas į 200 m plaukimo kompleksiniu būdu finalą. Septintoji vieta yra geriausias Lietuvos plaukikų pasiekimas per nepriklausomybės metus. Dar pridėkime 11-ą lietuvių estafetės komandos vietą ir keletą pagerintų šalies rekordų. Visa tai teikia vilčių, kad ateityje ši pasaulyje tikrai populiari sporto šaka taps labiau vertinama ir Lietuvoje.
Viena didžiausių Lietuvos vilčių Pekine gali būti Simona Krupeckaitė. Žinoma, jei gandai apie galimą Rusijos pilietybės priėmimą nepasitvirtins. Hito rungtyje lietuvė liko ketvirta, sprinto - septinta. Apskritai galima teigti, kad Lietuvos dviračių sporto geriausios jėgos jau pradeda telktis ne plente, kaip buvo anksčiau, o treke. Tą liudija ir vyrų komandos patekimas į persekiojimo lenktynių geriausiųjų aštuntuką. Visa tai pasiekta, nors ir trūko sėkmės. Juk tiek S. Krupeckaitei sprinte, tiek Editai Pučinskaitei grupinėse plento lenktynėse teko nugriūti. Nieko, per kančias į žvaigždes.
Kita ketvirtoji vieta sukėlė daugiausiai emocijų. Dabar galima jausti nusivylimą dėl to, kad krepšininkai negavo medalių. Gal jie tiesiog mus truputį išpaikino po savo triumfo Europos pirmenybėse. Juk kokiais 2002 m., kai Lietuva net nedalyvavo pasaulio čempionate, ketvirtoji vieta olimpiadoje atrodė puikus pasiekimas. Juolab kad JAV rinktinė pagaliau nugalėta. O finale žaidė tos komandos, kurios tikrai to nusipelnė. Tiek Argentina, tiek Italija. Taigi dejuoti nėra ko. Lietuvos rinktinė buvo elite ir jame išliko.
Vienas mūsų atletas stebina savo nuoseklumu. Tai intelektualusis įvairių šou dalyvis, šokėjas ir poezijos gerbėjas Ramūnas Vyšniauskas. Atlantoje jis buvo 23-as, Sidnėjuje - 11-as, o Atėnuose - 5-as. Įsivaizduokime, kokį šokį sušoks Ramūnas Pekine, jei pakils dar per keturias vietas į viršų!
Dar viena viltis - Svajūnas Adomaitis. Devyniolikmetis sportininkas Atėnuose buvo jaunesnis už visus kolegas imtynininkus. Jis pralaimėjo abi kovas, bet atkakliai priešinosi tituluotiems varžovams. Vienintelė problema ta, kad bręstantis organizmas ateityje gali neišsitekti svorio kategorijoje iki 55 kg. Tada reiks grumtis su stambesniais priešininkais. Vis dėlto atsiminkite Svajūno Adomaičio pavardę, idant po Pekino olimpiados nereikėtų klausinėti, kas čia per vaikinas, laimintis Lietuvai medalį.
Iš lietuvių, nepatekusių į pirmuosius dešimtukus, dar būtinai reikia paminėti maratonininkę Živilę Balčiūnaitę. Atėnuose ji atbėgo 14-a, o ateityje rezultatai dar turėtų kilti, nes, kaip maratonininkė, Živilė dar jauna.
Buvo, aišku, ir nusivylimų. Kaip antai baidarininkų Alvydo Duonėlos ir Egidijaus Balčiūno septintoji vieta, apmaudus boksininko Jaroslavo Jakšto pralaimėjimas ketvirtfinalyje, penkiakovininko Edvino Krungolco nesėkmė. Bet juk jei visi viską laimėtų, olimpiada ir nekeltų tokio susidomėjimo kaip dabar.
Žiūrint į olimpiečių sutikimą, pagauna optimizmas. Pasaulyje daug kas keičiasi. Dažniausiai negali žinoti, kas laukia po metų. Tuo labiau po ketverių metų. Vis dėlto kai kas lieka nekintama. Olimpiada vėl bus. Ir vėl lietuviai galės pasveikinti vieni kitus su medaliais ir būriuotis Katedros aikštėje, sutikdami savo sportininkus.
