22-ų metų mergina prisipažino, kad iškovoti medaliai kainavo daug laiko, pastangų ir kantrybės.
„Tačiau visada galvojau, jeigu patekome į olimpines žaidynes, esu savo sporto šakos dėmesio centre, reiškia, esu sutverta irkluoti, - kalbėjo M. Valčiukaitė. – Mane motyvuoja mūsų komanda. Nuo 2013-ųjų metų ji pradėjo didėti, pradėjome treniruotis kartu. Kiekvieną dieną – kartu. Ir kai tu žinai, kad tavo komandos draugai išgyvena tiek pat, kad jiems irgi yra sunku, bet jie tai daro, surandi savyje motyvacijos“.
M. Valčiukaitė prisiminė dieną, kai pirmą kartą į valtį sėdo kartu su Donata Karaliene. „Buvau labai jauna. Mes nežinojome, ar mes galėsime pasiekti gerų rezultatų, bet kiekvieną dieną treniruotėje labai stengdavausi, - pasakojo M. Valčiukaitė. – Buvau labai susikoncentravusi, klausydavau kiekvieno trenerio žodžio, darydavau viską, ką galėjau geriausiai. Galbūt tai pirmaisiais metais mums leido pasiekti aukštus rezultatus“.
Kiek vėliau sportininkė prisiminė pirmąsias savo treniruotes, kurios vyko prieš devynis metus. „Iš pradžių treniruodavausi salėje, tačiau vėliau atsidaro noras pabandyti ant vandens, - nardydama prisiminimuose savo šypsenos nesugebėjo paslėpti olimpinė prizininkė. – Tėtis mane įsodino į dvivietę valtį... Jis sėdėjo už manęs, o aš nesupratau, ką man reikia daryti, nors nuo mažumės būdavau Trakuose, matydavau, kaip sportininkai irkluotojai. Pamenu, kad tėtis iš paskutiniųjų stengėsi, kad Neris mūsų toli nenuneštų. Tai buvo labai gražus pavasario vakaras, dangus – nuostabus, stulbinanti panorama“.
Mažoji Milda tiesiog sėdėjo valtyje susidėjusi irklus, o tėtis irklavo. „Tas momentas, pirmas kartas man labai įstrigo atmintyje... Ir, prisipažinsiu, bėgo dienos, mėnesiai ir net nepajaučiau kaip atsiradau čia, kur esu dabar, - kalbėjo M. Valčiukaitė. – Niekada nesiekiau tapti profesionale sportininke ir išvažiuoti į olimpiadą. Niekada nesvajojau, kad būsiu taip aukštai“.
