Tyčiotis iš Sočio olimpiados pas mus dabar yra populiaru – jei šito nedarai, reiškia, esi nepakankamas pilietis ir patriotas. Kai kada net susidaro įspūdis, jog šmaikštiesiems komentatoriams netgi apmaudu, kad jų taip lauktas ir pranašautas teroro aktas Sočyje neįvyko – tada jie galėtų su sunkiai slepiama piktdžiuga konstatuoti Rusijos saugumo tarnybų nekompetenciją.
Kadangi ypatingo dėmesio Olimpiadai Kaukazo pogrindis neparodė – tenka ieškoti kitų įgėlimo būdų. Gana originalus sumanymas yra deklaruoti savo pasipiktinimą tuo, kad Olimpiada rengiama toje vietoje, kurioje iki XIX amžiaus gyveno čerkesai. Dėl Rusijos imperijos kariuomenės veiksmų dalis čerkesų žuvo, o likusieji pasitraukė į Turkiją. Be abejo, tai buvo niekuo nepateisinamas genocidas, kurį Rusijai reikia nuolat priminti ir reikalauti prisiimti bent jau simbolinę atsakomybę. Tačiau moralistams, plyšaujantiems apie „žaidynes ant čerkesų kaulų“ , derėtų prisiminti, kad žmonijos istorija ne tokia jau trumpa, ir tie masinių žudynių kaulai mėtosi praktiškai visur. Jei praeities žudynės bus kliūtis rengti Olimpiadą, tai vietų, galinčių organizuoti tokį renginį, liks ne tiek jau ir daug – Mechike buvo išnaikinti actekai, Paryžiuje buvo Baltramiejaus naktis, Romos gyventojus ispanų ir vokiečių samdiniai išpjovė 1527 metais, o Nankino gyventojus japonų kareiviai – 1937 metais. Ir t. t. ir pan.
Nelabai ką galėtume organizuoti ir Lietuvoje, nes pas mus prie kiekvieno miesto ir miestelio yra gana šviežios masinės kapavietės, atsiradusios 1941-aisiais. Kaip rusai nemėgsta kalbėti apie čerkesus ir analogiškus savo žygdarbius, taip ir lietuviai dažniausiai susinervina, kai jiems kas nors primena tą masinių žydų kapaviečių tinklą. Jie nudelbia akis ir ima nerišliai lementi kažką panašaus į „nesuprantu, kaip čia taip nutiko“, „patys prisiprašė“, „mus privertė“, „tokie laikai buvo“ ir apskritai „čia ne mes taip padarėm“. Bet kai kalba pasisuka apie kitus, jie pastebimai atkunta ir visai nekompleksuoja pabaksnoti rusams į čerkesus, turkams – į armėnus, o amerikiečiams – į indėnus.
Vis dėlto populiariausias Sočio olimpiados kritikos elementas yra jų kaina, kuri iš karto verčia ironiškai nusišypsoti – taip, niekur kitur nėra tokių iždo grobstymo ir korupcijos masto. Be abejo, 50 milijardų dolerių yra išties įspūdinga suma, ir Lietuvoje niekas tiek tikrai neįsisavins. Tačiau ne dėlto, kad pas mus moralė aukštesnė, o tik dėl to, kad mūsų korupcionieriams tokia suma tiesiog neprieinama. O su tuo, kas jiems prieinama, mūsiškiai susitvarko nė kiek ne mažiau meistriškai, negu jų kolegos rusai su savaisiais 50 milijardų.
Banaliausi pavyzdžiai – Valdovų rūmai, kurių sąmata išaugo nuo 100 milijonų litų iki 400 milijonų litų (ir tai dar ne galutinė kaina), Ignalinos elektrinės uždarymas, kurio bendros kainos mums apskritai niekas neskelbia, Kauno išvietė už 0,5 mln., Vilniaus stadionas, nepradėjusi veikti šviesoforų sistema ir Gedimino prospekto grindinys. Suprantama, tai ne baigtinis viešųjų finansų aferų sąrašas, o tik mažytė ir labiausiai žiniasklaidos nuvalkiota jo dalis, tačiau šie žygdarbiai leidžia drąsiai teigti, kad mūsų valdininkų ir verslininkų konglomeratas (kažkas sugalvojo puikų trumpinį „biurslas“), jei jį kažkas prileistų prie 50 milijardų dolerių, įsisavintų šias lėšas ne ką blogiau už rusų kolegas. Štai Rail Baltica pailginimui iki Vilniaus preliminariais skaičiavimais reikėtų septynių milijardų litų – o juk tai viso labo bėgiai, tad akivaizdu, kad didžioji dalis būtų tiesiog įsisavinta. Lėšų įsisavinimas, beje, labai įdomi moderniosios naujakalbės sąvoka. Nuo seno žmonės žinojo du svarbiausius pinigų gavimo būdus – sąžiningą (uždirbti) ir nesąžiningą (pavogti). Įsisavinimas yra tarpinis variantas – pinigai iš esmės pavagiami, nors oficialiai laikoma, kad jie uždirbami sąžiningai.
Nereikia manyti, kad čia mes Rytų Europoje išskirtiniai – iš esmės dabar praktiškai visame pasaulyje įsišaknijusi totalinė legali korupcija bet kokį didesnį projektą pabrangina iki tokio laipsnio, kad tenka jo atsisakyti. Štai XIX amžiuje visos normalios valstybės tiesė tūkstančius kilometrų geležinkelių be jokių ypatingų įtampų, tiesiog tiesė, beje, kastuvais, karučiais ir primityviausiais garo mašinų mechanizmais. Net vadybos ir technologijų prasme ne pirmaujanti Rusijos imperija be esminių komplikacijų nutiesė Transsibiro geležinkelį iki pat Vladivostoko per taigą ir Mančžūrijos stepes. Šis geležinkelis tebefunkcionuoja. Kai šimtmečiu vėliau Tarybų Sąjunga pamėgino nutiesti gerokai trumpesnį BAM‘ą, tai buvo pateikiama, kaip baisus ir didingas žygdarbis, nors statytojams jau buvo prieinama kur kas geresnė technika. Galiausiai BAM‘as net nebuvo užbaigtas, o pinigų surijo tiek, kad nemažai istorikų sutaria, jog šis projektas buvo vienas iš vinių į TSRS grabą.
Neseniai per Discovery kanalą mačiau dokumentinį filmą apie JAV kariuomenės vadavietę Apalačuose, įrengtą giliai kalne 1954-1958 metais. Generolas, su pasididžiavimu pasakojantis apie šį didingą kūrinį, gana atlapaširdiškai pareiškė – dabar mes nieko panašaus įrengti nepajėgtume. Vienas mano pažįstamas iš Belfasto pasakojo, kad miesto gyventojams labai didelių susisiekimo nepatogumų sukėlė geležinkelių sistemos, nutiestos karalienės Viktorijos laikais, išmontavimas. Bet nieko nepadarysi, apgailestavo jis – dabar mes nieko panašaus padaryti nebegalim. Prieš pusę amžiaus žmonės skrido į Mėnulį, ir rašytojai fantastai jau tikėjosi, kad XXI amžiaus pradžioje mes jau gana laisvai laigysim po Saulės sistemą bei bandysim išsiveržt už jos ribų. Deja, net ir Mėnulis mums išlieka beviltiškai nepasiekiamas, o ta neseniai nuskambėjusi atranka kolonizuoti Marsą kvepia Ostapo Benderio Vasiukais – kažkokie mitrūs veikėjai įsisavina lengvus pinigus, o paskui pasakys: oj, nesigavo kažkas.
Iš tiesų, matome paradoksą – technologijos lyg ir tobulėja, tad visokie statybiniai bei inžineriniai projektai turėtų būti įgyvendinami pigiau, greičiau ir sklandžiau. Tačiau taip nėra, netgi priešingai, mes iš viso tampame nepajėgūs atlikti tai, ką be didesnių komplikacijų darydavo gerokai kuklesnes technologijas turėję XX ar netgi XIX amžiaus žmonės. Paaiškinimai gali būti du. Pirmasis, pagrįstas pagarba žmonijai, yra iš esmės apibūdintas aukščiau – visuotinė korupcija pernelyg viską pabrangina. Antrasis būtų ciniškesnis – apsistatę technologijomis, žmonės ėmė debilėti, kas gana gražiai iliustruota Mike Judge filme „Idiokratija“. Jei netikite filmu, paskaitykite Briuselio funkcionierių postringavimus apie šešias lytis ir pedofilijos grožį. Šviežiausias lietuviškas pavyzdys – planai išžudyti visus šernus savo teritorijoje ir gal net kaimyninėse šalyse. Priminsime, kad etaloniniu politinio idiotizmo egzemplioriumi laikomas Mao Dzedunas mėgino panašiai susidoroti su žvirbliais. Šernai, aišku, ne žvirbliai, bet ir lietuvių griaunamasis potencialas gerokai mažesnis už kinų. Tad kogero mūsų visų ateitis nebus didinga, užtat tikrai bus juokinga.
Vitalijus Kanapeckas
