„Olifėjos“ atsakymas:
Pagrindinis UAB „Olifėja“ akcininkas yra ne privatūs akcininkai, kaip rašo autorė, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). 1992-aisiais Lietuvos olimpiečiai negavo iš valstybės biudžeto paskirtos paramos, nes biudžete trūko pinigų. Tad lėšų nepakako net lėktuvo bilietams į Olimpines žaidynes įsigyti. To meto spauda aprašė ir faktą, kad olimpinę uniformą lietuviams kaip labdarą padovanojo japonų dizaineris, užjausdamas šalį, kuri negali skirti tam pinigų.
Nuo to laiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dėjo visas įmanomas pastangas, kad galėtų pats užsidirbti pinigų olimpiniam sportui finansuoti. Buvo įsteigta loterijų įmonė „Olifėja“. Jos uždirbti pinigai tapo pagrindiniu olimpiečių finansavimo šaltiniu – jos indėlis dabar sudaro 90 proc. visos olimpinio fondo gaunamos paramos.
Tenka priminti, kad loterijos produktų ir technologijų pardavėja JAV bendrovė „GTECH Corporation“ pirmiausia pasiūlymą steigti loteriją pateikė Lietuvos respublikos vyriausybei, bet jis buvo atmestas. Tik po to pasiūlymas buvo pateiktas LTOK ir jis jį priėmė. Tai buvo sėkmingas sprendimas: „Olifėja“ savo įsikūrimo olimpiečiams ir Lietuvos vardui garsinti atidavė 170 mln.
Laiško autorė lygina Lietuvos ir D. Britanijos loterijas, bet akivaizdu, kad liko nesupratusi, jog pati šiuo metu gyvena lošėjų šalyje. D. Britanijoje loterijos bilietus perka net 98 proc. gyventojų. Nors autorė laiške įrodinėja, kad taip daryti – neatsakinga ir neracionalu. Tiesiog keista, kodėl britai tokie naivūs, nors visas pasaulis juos laiko racionaliausia nacija.
Taip, tarp Lietuvos ir D. Britanijos loterijų yra panašumų: loterijų licencijas, loterijų produktus, programinę įrangą ir loterijos technologiją „Olifėja“, kaip ir „Camelot“ perka iš tos pačios JAV bendrovės „GTECH Corporation“. Tiesa yra tai, kad produktų ir technologijos kainos tiek didelei, tiek ir mažai šaliai yra vienodos.
Taigi loterijos savikaina didelėje ir mažoje šalyje skiriasi ne keliais procentais, bet keliais kartais. Ji priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir gyventojo per metus išleidžiamų pinigų kiekio.
Įveskite pirmąjį pataisos koeficientą: kiek kartų gyventojų D. Britanijoje yra daugiau nei Lietuvoje. Įveskite antrąjį koeficientą: D. Britanijoje loterijos bilietus perka 98 proc. gyventojų, Lietuvoje – tik 70 proc.
O dabar trečiasis, pats svarbiausias koeficientas – britai per metus „per capita“ (išlaidos, tenkančios vienam žmogui) loterijai išleidžia daugiau kaip 200 eurų, o Lietuvoje – 15 eurų ir 40 euro centų.
Tad kiekvienas dabar gali perskaičiuoti pajamų ir savikainos proporcijas bei nuspręsti, kur suklydo laiško autorė.
Taip pat tyrimai rodo, kad žaidėjai puikiai supranta, jog gauti stambų laimėjimą šansai yra maži, tačiau net tai žinodami perka, nes jie vertina ne tik patį laimėjimą, bet ir galimybę svajoti, galimybę neprarasti vilties net labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Kaip per apklausą sakė vidutinio amžiaus „Teleloto“ žaidėja, pigesnio antidepresanto už 2 litus kaip „Teleloto“ bilietas, Lietuvoje nėra.
O ilga ir išsami laimėjimų istorija ne tik su laimėtojais susitinkantiems žurnalistams, bet ir žaidėjams, įrodo, kad galimybė laimėti didelį laimėjimą – maža, bet reali.
Dar viena esminė klaida paslėpta laiško autorės teiginyje, kad azartiniai lošimai ir loterijos – yra tas pats. Jeigu taip būtų, kas galėtų paaiškinti, kodėl visose Europos, Amerikos bei likusio pasaulio šalyse loterijų ir azartinių lošimų sferą reguliuoja skirtingi įstatymai. Ar visos vyriausybės klysta? Matyt, yra esminių skirtumų, kurių laiško autorė nepajėgė suprasti.
Tiems, kurie nenori vargintis skaičiuodami, kieno tiesa, siūlome paprastą pavyzdį: Latvijoje loterija yra valstybinė, bet ji surenka perpus mažiau pajamų ir perpus mažiau pinigų sumoka į valstybės biudžetą bei visuomenės reikmėms, perskaičiavus pagal vienam gyventojui tenkančią sumą. Spręskite patys.
