Dar pernai per Lietuvą nuvilnijusi skambiai deklaruota aukštojo mokslo ir studijų reforma teikė vilčių. 2007m. birželio 14d. politinių partijų frakcijų atstovai pasirašė susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, turėjusių tapti reformos pamatais. Tačiau įžvalgūs ir patyrę visuomenininkai netruko pastebėti, kad pamatai tėra butaforija ir vienintelis realiai apčiuopiamas reformos pamatų akmuo – mokesčio už mokslą įvedimas. Studentų organizacijos išreiškė savo pasipiktinimą noru studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios, išpūstos ir nesubalansuotos povidurinio švietimo sistemos kaštus. Tačiau atsakingai suvokdami būtinybę prisidėti prie sąskaitų už studijas apmokėjimo, iškėlė sąlygą: „Jeigu jau mokėti, tai už kokybę!“
Čia Švietimo ir mokslo Ministrė, gerb. R. Žakaitienė, viena vertus, jausdama spaudimą dėl visuomenėje kylančio sujudimo, kita vertus – apkaltinta laisvosios rinkos instrumentais besidarbuojančio konservatoriaus, „AM reformos architekto“ M. Adomėno dėl reformos diskreditavimo neteisingai sudėliojus akcentus, suskubo juos perdėlioti ir iškilmingai pareiškė: „Aukštojo mokslo ir studijų reforma pradedama nuo kokybinių pokyčių.“ Buvo atseikėta dosni pinigų suma, kuri savaime studijų kokybės laiduoti nepajėgi ir kuri prilygsta pinigų pylimui į kiaurą, nesulopytą maišą. Akivaizdu, jog esminę reformą įvykdyti galima tik pasitelkus visą kompleksą priemonių, iš kurių kone lemtingiausia – universitetų valdymas.
Būtent šis, universitetų valdymo klausimas buvo sprendžiamas šiomis dienomis LR Vyriausybėje. Dėl įvairių, o kartais net priešingų, Švietimo ir mokslo Ministerijos derinamų interesų kovos, aukštojo mokslo ir studijų reforma ne kartą buvo pavadinta „Džiazu“. Tačiau už universitetų valdymo modelio pakeitimą, kai universitetus valdytų iš socialinių partnerių sudarytos Tarybos, pasisakė ir politinės partijos, jam pritarė Švietimo ir mokslo Ministerija, jį palaikė studentų organizacijos, tai kas gi šį kartą transformavo atrodytų darnią simfoniją į džiazą?
Pirmadienį LR Vyriausybėje vykusiame pasitarime dėl aukštojo mokslo ir studijų įstatymo projekto pataisų naujovėms universitetų valdyme pasipriešino Rektorių konferencijos, Pramonininkų konfederacijos ir mokslinių institutų atstovai. Būtent jie šį kartą buvo nepatenkinti ir kartu su LR Vyriausybės atstovais susitarė dėl siūlyto aukštųjų mokyklų valdymo modelio „pakoregavimo“. Šį „pakoregavimą“ jau palaimino trečiadienį vykusiame posėdyje Vyriausybė. Beliko pritarti tik Seimui.
Pataikaudama saujelei savo interesus ginančių asmenų, LR Vyriausybė atsisakė istorinės galimybės pradėti esminę reformą. Gerb. Ministras Pirmininkas G. Kirkilas, išsaugojusių valdžią Rektorių džiugesio fone, taip šiuolaikiškai pareiškė: „Pasiektas kompromisas!“ O realiai kompromisas tėra tikros reformos kompromitacija! Atidžiau pažvelgus į vadinamą kompromisą aiškėja, kad esama tvarka išlieka ta pati, ji tik išreikšta kitais žodžiais. Vyriausybės oficialiame pranešime teigiama, kad aukštosios mokyklos valdymo galios bus proporcingai padalinamos tarp trijų organų: tarybos, senato ir rektoriaus. Graži deklaracija, tačiau apie kokią proporciją kalbama, jeigu pagal sutarimą pusę universiteto tarybos sudarys Senato deleguoti asmenys?! Tokiu atveju tie keli socialiniai partneriai taryboje neturės jokių galimybių įtakoti universitetų raidą. Taigi realiai situacija universiteto valdyme ne kiek nesikeičia nuo dabar galiojančios. Bet mūsų Vyriausybė per daug užsiėmusi kitais gyvybiškai svarbiais klausimais ir neturi laiko gilintis į dalyko esmę ir nuosekliai mąstyti, todėl pasitenkina aptakiomis ir populistinėmis frazėmis apie kompromiso pasiekimą.
Rektorių pasipriešinimas nesunkiai suvokiamas, juk taryba, sudaryta iš socialinių partnerių, jiems reikštų valdžios monopolio praradimą. Todėl pastarieji ir suskubo sukompromituoti šį užsienio šalyse sėkmingai taikomą universitetų valdymo modelį, galintį teigiamai pakreipti studijų ir mokslo raidą Lietuvoje, apipindami jį fobijomis, jog Lietuva išskirtinė ir Lietuvoje šis receptas neveiks. Užtat kaip kelrodė žvaigždė iškelta universitetų savivaldos idėja, tačiau pastaroji, dėl ilgai vykusio prichvatizavimo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susiveda į vieną, daugeliui gerai pažįstama tapusią formulę: SAVIVALDA = SAVIVALĖ. Ir ši situacija nėra išskirtinė, juk Rektoriai ne tik siekia išsaugoti valdžios monopolį, bet taip pat reikalauja perduoti jiems universitetų turtą, tam, kad jie galėtų nevaržomai ūkininkauti, o tai reiškia – siekti pelno sau, nes ūkininkavimas valstybės ir jos piliečių bendram labui jiems tėra neapsimokanti našta. Taigi, skanduojant savivaldos idėją, verta nepamiršti keliamos savivaldos idėjos sąlygos: universitetų turto privatizavimas. Ši sąlyga turėtų išsklaidyti savivaldos idėjai pritariančių naivuolių iliuzijas.
Taigi, beliko Seimo pritarimo ir studijų kokybę galintis laiduoti universitetų valdymo modelis kartu su universitetų šviesia ateitimi galės būti palaidotas. Studentai jau „palaidojo“ universitetus taip išreikšdami savo jausmus dėl užkonservuojančio ydingą universitetų valdymo tvarką LR Vyriausybės sprendimo. Pasipiktinę, apsvilusiais jausmais jie dalyvavo Lietuvos Studentų Atstovybių sąjungos (LSAS) iniciuotoje taikioje pasipriešinimo akcijoje, kuria išreiškė savo smerkiantį požiūrį į neskaidriai vykdomą, tik kelioms interesų grupėms palankią, imitacinę aukštojo mokslo sistemos reformą. Prie LR Vyriausybės studentai susirinko nešini laidotuvių vainikais ir atliko requiem universitetams. Šia simboline protesto akcija studentai taip pat siekė priminti Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui, kad akademinę bendruomenę sudaro ne vien Rektoriai, bet ir studentai, kurių nuomonės atsiklausta nebuvo.
Ar pasitenkinsime tik džiazu ir requiem reformuojant Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų sistemą? Juk be jų egzistuoja ir kitų muzikos stilių, pavyzdžiui simfonija, Liudvigo Van Bethoveno trečioji simfonija!
Olga Suprun yra Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentė.
