Vokietijoje vyksta daug alaus švenčių, bet įspūdingiausia – į Guinnesso rekordų knygą įtraukta kaip daugiausia lankytojų pasaulyje sutraukianti Miuncheno „Oktoberfest“ alaus gėrimo šventė. Į šią gintaro spalvos gėrimo fiestą, pasak Kastyčio, važiuojama iš viso pasaulio, linksmybės tęsiasi kelias savaites. Pradžią jai duoda Miuncheno meras Christiano Ude, dviem smūgiais plaktuku išmušdamas pirmosios statinės kamštį.
„Pirmoji alaus šventė Bavarijos sostinėje įvyko prieš du šimtus metų, princo Liudviko vestuvių ir tapimo karaliumi proga. Vokiečiai sako, kad tai ne seniausia alaus šventė. Tokios linksmybės jų šalyje pradėtos organizuoti vos ne prieš tūkstantį metų. Šios lankytojai jau žino net 2015 metų švenčių grafiką. Per „Oktoberfest“ linksmybes išgeriama apie 7 milijonus litrų alaus. Jis pilstomas į litrinius bokalus, kurie vadinami saiku. Alaus kaina kasmet kyla. Šiemet jo bokalas kainavo dešimt, o 2001-aisiais - 6,30 euro (1 euras - 3,45 Lt). Maisto pasirinkimas - stebėtinas. Begalės iešmų su jautiena, viščiukais, dešrelėmis. Antro patiekalo kaina svyruoja apie 15 eurų. Vienu metu 42 hektarų plote išsidėsčiusiuose paviljonuose gali susėsti šimtas tūkstančių valgytojų. Siūloma ir ne tokių populiarių gėrimų kaip vynas, šampanas, mineralinis vanduo. Nesidriekia eilutės ir prie tualetų, nes vien sėdimųjų paruošiama vos ne tūkstantis. Vokietijos pareigūnai sustiprina saugumo priemones, nors konkrečių grėsmių nėra, ir vietiniai, ir atvykėliai elgiasi geranoriškai. Lietuviškas alus gaminamas iš koncentratų, yra sunkus, jo daug neišgersi, bavariškas - natūralus, pagamintas naudojant gerą vandenį, tad ir moterys be problemų išgeria litrą“, - sako Kastytis.
Jo nuomone, ši alaus šventė priskiriama prie Vokietijos liaudies švenčių. Daugelis vietinių gyventojų, ypač jaunimas, dėvi tradicinius drabužius: vyrai su šortais iš odos ir languotais marškiniais, moterys - pūstais sijonais, krūtinę atidengiančiomis palaidinėmis.
„Žmonės atsipalaiduoja, išsikalba, merginos net šoka ant stalų, aišku, neperžengdamos savo kultūros ribų. Kiekvienoje salėje groja tikra muzika. Rengiama pramogų ir vaikams, nors pačių vaikų mažai matosi. Lankytojams nereikia pirkti bilietų, organizatorių verslas - alus ir maistas bei suvenyrai. Užtenka ir viešbučių. Ši šventė yra didelis pliusas miestui“, - įsitikinęs pašnekovas.
Ir Alytui reikia savų tradicijų
Baigiantis rugsėjui, Austrijoje, Zalcburgo mieste, rengiama „Rupertikirtag“ („Ruperti diena“). Šiai šventei daugiau kaip tūkstantis metų. Tai savotiškas amatų ir folkloro festivalis su „Stieyl“ alumi. Penkias dienas vyksta linksmybės didžiulės miesto pilies papėdėje. Kastytis apgailestavo, kad pirma pabuvojo Miuncheno alaus šventėje, tituluojamoje pasaulyje įspūdingiausia, tad kitos dvi po jos aplankytosios nesuteikė tiek įspūdžių. „Reikėjo mums pradėti nuo mini švenčių, bavariškąją pasilikti pabaigai. Būtų kitas efektas ir šių, daugiau kamerinių“, - dabar svarsto Kastytis. Jo pastebėjimu, ši Austrijos vietovė arti Miuncheno, jaučiasi vokiškas dialektas, čia moterys taip pat linkusios demonstruoti savo privalumus.
Čekijoje alytiškiai nepravažiavo pro švento Vaclovo muzikos festivalį „Cesky Krumlov" su „Eggembergo“ alumi. Čia tokios šventės vyksta nuo XIII amžiaus.
„Kodėl „Alytaus naujienų“ skaitytojams norėjosi papasakoti apie turnė alaus keliu? Kad žmonės pamąstytų, ko reikia mūsų miestui, pradėtų kurti savas tradicijas. Miesto dienos - ar daugeliui jos yra įsimintinos? Gal dideliu chaosu, vienas ant kito lipančiais renginiais ir nieko išskirtinio. Jau pats meras Feliksas Džiautas šiemet pasiguodė, kad nieko nesuspėjo, nieko iš tikrųjų nepamatė. Tai ne šventė, o juodas darbas. Kažkas turi būti iniciatorius ir išliekamąją vertę turinčių renginių. Alytus nėra išimtis. Savo dvasią jau baigia sunaikinti ir Druskininkai, „pasipuošę“ šiuolaikiniais kūriniais, niekaip neįsikomponuojančiais į senų statinių erdvę. Kalbant apie Alytų, apmaudu, kad Ugniagesių gatvė, turėjusi būti vingiuota, tapo tiesi, Rotušė įtūpė į miesto centrą, kai turėjo būti kitoje erdvėje.
Aš Alytuje, kitapus Šaulių namų, užaugęs, paklaustas tautybės, atsakau, kad esu dzūkas, tad patriotiškų jausmų vedamas, manau, turiu teisę išsakyti savo pastabas“, - teigia 69 pasaulio šalis aplankęs, bet rytinio genio pasisveikinimo už metro nuo vaikystės lango bei voveraičių šėliojimo kiemo pušyje lig šiol nepamiršęs K.Pavilonis.
Aldona Kudzienė
