Dėl klubo sąnario uždegimo palikusi šokių projektą Oksana Pikul neliūdi. Gražioji grupės „Olialia pupytės“ lyderė, laidų vedėja, studentė, vizažistė ėmėsi kiek sėslesnės veiklos... – knygų! Mes pritariame: mokytis reikia visur ir visada, ir prisiderindami iš knygų jos ir paklausinėsime! Jūsų dėmesiui Oksanos nuoširdžiai aštrus, pagaląstas liežuvėlis atsako į „Olialia“ blondinių portalo redaktorės klausimus.
„Negalime rūpintis tik šaldytuvais, politika, sąskaitomis ir kryžiažodžiais“, – rašė Antuanas de Sent Egziuperi. Kas tau yra dvasingumas, kuo, be išvaizdos, balso lavinimo, prancūzų rašytojo minimų dalykų, rūpiniesi tu?
Rūpinimosi savo išvaizda nelaikau gyvenime svarbiausiu dalyku. Nors galiu sau ir paprieštarauti, nes tai vis dėl to užima ne paskutinę mano gyvenime vietą. Rūpinuosi savo artimųjų žmonių sveikata ir gera nuotaika, šilta atmosfera namie ir draugų šypsenomis. Man, kaip ir daugeliui, rūpi laimingas, ramus gyvenimas, išsilavinimas, gera buitis ir šeima.
Anglų patarlė sako: „Geriau pradėti vėlai, negu visai nepradėti“. Tavo nuomone, ar yra kas nors, ko per vėlai pradėti neverta?
Ko gero, yra tokių dalykų. Bet sutinku su nuomone – geriau vėliau negu niekada. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad jeigu pats nori, tai tau visuomet bus suteiktos galimybės išbandyti tai, ko nori. Svarbiausia gyvenime iškelti sau reikalavimus, kuriuos norėtum pasiekti, ir mintys materializuosis.
Johanas Getė moko: „Reikėtų kasdien pasiklausyti bent vienos dainelės, paskaityti gerą eilėraštį, pažiūrėti į dailų paveikslą ir, jei pavyks, ištarti keletą protingų žodžių“. Ką kasdien būtinai darai tu?
Jeigu žmogus turi galimybių, o juo labiau noro – puiku nestovėti vietoje, save tobulinti. Kiekviena mano diena prasideda minčių lavina: ką turėčiau padaryti ir kodėl, ir prieš tai visuomet sau nusišypsau. Pozityvus mąstymas išgelbsti patekus į kėbliausias gyvenimo situacijas. Nuo to visų pirma dieną ir pradedu. (Šypsosi.)
„Gyvenimui, kaip ir teatro spektakliui, svarbu ne kiek jis trunka, bet ar gerai suvaidinta“, – meniškai mąstė Seneka. Oksana, ar dažnai ir kur daugiausiai gyvenime (ne ant scenos ir ne televizijoje) vaidini tu?
Mano gyvenimas yra tarsi spektaklis. Kartais nuobodokas, nevykęs, kartais – kupinas nuoširdaus juoko,juodo humoro, ašarų... Scenoje esu vienas personažas, televizijoje – kitas, gyvenime – trečias. Grimo nelieka tik namie su šeima ir mylimais žmonėmis. Ten teatro nebėra...
Kaip manai, ką galėtų reikšti Einšteino mintis – „Dievas nelošia kauliukais“?
Likimas? Gal ir tikiu... Bet, manau, lošia, dar ir kaip...
„Labiau už praeitį mane domina ateitis, nes joje ketinu gyventi“, – sutinkame su klasikine Einšteino mintimi. Kokią save įsivaizduoji po penkerių metų?
Šį klausimą dažnai užduoda... Sunku pasakyti, nes mano gyvenimas nenuspėjamas. Aš esu labai ekspresyvus žmogus ir kartais vienokie ar kitokie mano sprendimai mane pačią suglumina... (Mirkteli.) Na, tikiuosi save matyti laimingą, apsuptą besipildančių svajonių....
„Kas savo meilės neparodo, tas ir nemyli“, – gaivališką gyvenimo meilę skelbia dramaturgas Viljamas Šekspyras. Kaip manai, ar moteris gali pirma prisipažinti vyrui, kad jį myli?
Manau, kad gali, ir tai priklauso visuomet nuo pačios moters... Aš esu išdrįsusi pirma tai pripažinti, nes maniau, kad nereikia tylėti. Norėjosi išlieti ir pasijusti ramia. Aš nesuklydau – gavau tuoj pat atsaką ir tai dar labiau užliūliavo...
Norint išvaryti sakoma: „Imk savo penkis daiktus ir drožk“. Jei kiltų gaisras ar susiklostytų kita situacija, kai per kelias sekundes reikėtų ką nors prigriebti ir nešti kudašių iš namų, kokius penkis daiktus pasiimtum tu?
Katinėlį (geriausią draugą), rankinę (ten pusė mano gyvenimo), papuošalą (atsiminimą), kompiuterį (o kaip dirbti ir mokytis be jo?), šiltą megztuką (kad nesušalčiau)...
„Bet kuris mūsų trūkumas greičiau dovanotinas, negu gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti“, – nuoširdumą deklaruoja F. de La Rošfuko. Kokių trūkumų (ydų, kompleksų ir kitų neigiamybių) turi tu?
Kaip ir daugelis iš mūsų, turiu trūkumų ir aš... Stengiuosi visuomet įžvelgti kitą puselę, kad ji atpirktų tai, kas trukdo...
„Žmonės tampa geresni lavindamiesi nei iš prigimties“, – filosofavo Sokrato amžininkas graikas. Ar tai, galėtų reikšti, kad klysti yra netgi sveikintina, nes taip statomi tobulėjimo link gėrio laiptai?
Klysti yra normalu ir žmogiška. Be abejo, tai padeda susiprasti ir tobulėti.Tačiau nepripažinti to – didžiulė klaida.
„Žmogaus protas turi savo ribas, žmonių kvailystė – beribė“, – tėškė Rivarolis. Ar jauti ribas kvailiodama?
Manau, kad jaučiu... Bet kartais save tenka pagauti, jog darau tai be saiko. (Juokiasi.) Labai sunku įvertinti save, vienam gali atrodyti bekvailiojančia, kitam-rimtuolė. Svarbiausia, kaip pati jautiesi, o pakvailioti ir šypsotis gyvenime yra puiku.
Moljeras sakė: „Jei ydos madingos, jos šlovinamos kaip dorybės“. Kaip manai, kokias ydas šlovina mūsų karta?
Besaikis alkoholio vartojimas, kai kurių dalykų subuitinimas.
