Artimieji Rytai buvo vienas iš tų pasaulio regionų, kurie Baracko Obamos pergalę sutiko džiaugsmingai, išreikšdami viltį, kad naujasis JAV prezidentas demokratas pakeis Amerikos užsienio politikos liniją regione. Tačiau šiandien entuziazmas pamažu blėsta, to priežastis yra B. Obamos tylėjimas per neseniai vykusį Izraelio puolimą Gazos ruože. Arabų šalyse viešoji nuomonė pasidalino tarp vilties ir skepticizmo, tarp tikėjimo ir nepasitikėjimo. Vieniems B. Obamos ženklas, duotas arabų pasauliui per inauguracinę kalbą, kurioje jis prižadėjo „siekti naujo kelio į priekį musulmonų pasaulyje, grįsto abipuse pagarba ir suinteresuotumu“, buvo įrodymas, kad B. Obamos era atneš ilgai lauktas permainas Amerikos Artimųjų Rytų politikoje. Kitiems šie žodžiai nereiškė nieko daugiau nei banalių ir pernelyg bendrų posakių rinkinį, teparodantį B. Obamos nenorą įvardinti savo tikslus. Artimieji Rytai – pasaulio dalis, kone labiausiai nukentėjusi nuo dvejopos George‘o W. Busho politikos. Jo valdymo palikimas ten – du karai, branduolinio ginklo grėsmė, aštrėjantis Palestinos ir Izraelio konfliktas bei stiprėjantys ginkluoto pasipriešinimo judėjimai. Kokios gi Amerikos politikos permainos dabar tikėtinos regione?
Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuris yra pagrindinė arabų šalių ir JAV nesutarimo priežastis, figūruos naujojo Amerikos prezidento darbotvarkės viršuje. Sausio 27-ąją B. Obama interviu televizijai „Al Arabia“ patvirtino, kad šis konfliktas yra jo administracijos užsienio politikos prioritetas. Tą pačią dieną prezidento paskirtas specialusis pasiuntinys George‘as Mitchelas išvyko į savaitės kelionę po Artimuosius Rytus. Jis ketina lankytis Kaire, Jeruzalėje, Ramaloje, Rijade ir Omano sostinėje Maskate. G. Mitchelo paskyrimas į už Palestinos konfliktą atsakingas pareigas atitinka B. Obamos administracijos skelbiamą šio konflikto sprendimo tikslą: nepriklausoma ir gyvybinga Palestinos valstybė, gyvuojanti taikioje ir saugioje Izraelio kaimynystėje. Pasak amerikiečių filosofo ir ekonominio liberalizmo kritiko Noamo Chomskio, tokia G. Mitchelo iniciatyva yra sveikintina, tačiau, jo nuomone, nenuoširdi dėl akivaizdaus jo nenoro kalbėti apie realius veiksmus, vedančius į Palestinos valstybės gyvavimą. Nepriklausomos Palestinos valstybės viltys kuo toliau, tuo vis labiau senka dėl Izraelio vykdomos fait accompli politikos: kuriamos naujos nausėdijos ir toliau statoma saugumo siena Vakarų Krante. Kol Jungtinės Valstijos ir tarptautinė bendrija bus užmerkusios akis į šiuos nelegalius, Tarptautinio Teisingumo Teismo pasmerktus veiksmus, tol realus Palestinos valstybės gyvavimas yra neįtikėtinas. Kol Jungtinės Valstijos palaikys kiekvieną Izraelio veiksmą, tvirtindamos, kad „Izraelis turi teisę gintis nuo grėsmių“, nekreipdamos dėmesio į grėsmę, kurią jis pats kelia okupuotose teritorijose, tol Palestinos valstybės gyvavimas bus nepasiekiamas. Kol Amerika vadovauja pasauliui, situacija Palestinoje bus blokuojama. Tad N. Chomskis prognozuoja, kad B. Obamos Artimųjų Rytų politika išliks „daugmaž“ tokia pati kaip ir G. W. Busho. [1]
Verta atkreipti dėmesį, kokius dialogo partnerius renkasi B. Obama. Trečiadienį, sausio 21-ąją, jis paskambino Palestinos savivaldos prezidentui Mahmudui Abbasui, norėdamas užtikrinti, kad ir toliau sieks „bendradarbiauti su juo dėl ilgalaikės taikos sukūrimo“ Palestinoje. Turint omeny, kad Gazos karas negrįžtamai sutrikdė jėgų balansą tarp skirtingų palestiniečių partijų (ir net jų viduje) – Palestinos savivaldos teisėtumas diskredituotas, „Fatah“ skyla į M. Abbaso šalininkus ir priešininkus, reiškiančius nepasitenkinimą dėl užsitęsusio jo mandato, reikalaudami naujų rinkimų, planuojama suformuoti naują koalicinę palestiniečių organizaciją (kuri gali atgaivinti seniai į užmarštį nugrimzdusias palestiniečių grupuotes, tokias kaip, pavyzdžiui, Palestinos išlaisvinimo liaudies frontas), – kyla abejonių, ar tikslinga M. Abbasą laikyti vieninteliu Palestinos dialogo partneriu. B. Obamos administracija, kaip ir visa tarptautinė bendruomenė, turėtų suprasti, kad konfliktuose paprastai deramasi ne su draugais, o su priešais.
Antroji B. Obamos užduotis, paveldėta iš Busho administracijos, yra Irakas. B. Obama, ryžtingas karo Irake priešininkas įsiveržimo pradžioje, rinkimų kampanijos metu pažadėjo išvesti JAV kariuomenės dalinius iš šios šalies per pusantrų metų. Inauguracinėje kalboje jis šį įsipareigojimą patvirtino, įvilkdamas jį į miglotą „atsakingo atsitraukimo“ terminą. Ateitis parodys, ar 16 mėnesių „atsakingam atsitraukimui“ pakaks. JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas taip pat patvirtino, kad Amerikos karinis buvimas Irake vis mažės, tačiau patikino, kad tai nereiškia visokeriopo JAV pasitraukimo iš šios šalies. [2] Tai leidžia manyti, kad Amerikos dalyvavimas Irako ekonomikoje ir vidaus politikoje išliks aktyvus.
Karinis JAV buvimas Irake mažės, o Afganistane – tik didės. B. Obama jau pranešė apie planuojamą Amerikos karinių dalinių didinimą šioje šalyje, o tai reiškia tik viena – karinių veiksmų plėtrą. B. Obama JAV veiklą Afganistane pristato kaip pagrindinę Amerikos saugumą lemiančią karinę misiją, nes ši šalis yra laikoma „svarbiausiu kovos su terorizmu frontu“. Galima pasvarstyti, kiek realiai B. Obamos užsienio politika skirsis nuo jo pirmtako, jei kovos su terorizmu scena tebus perkelta iš Irako į Afganistaną, išlaikant tas pačias kovos priemones. Nors B. Obama ir vengia vartoti Busho suformuluotą „karo su terorizmu“ terminą, atrodo, kad jo veiksmai atitinka tos pačios doktrinos logiką. Žongliruodamas emocijų ir simbolių perkrautu „terorizmo“ terminu, kurio miglotos reikšmės yra apibrėžiamos vis iš naujo ir priklauso nuo kintančių JAV politinių pozicijų įvairiuose pasaulio konfliktuose, B. Obama neišvengiamai tęs G. W. Busho pradėtą karą su fantomu.
Turbūt sunkiausia prognozuoti B. Obamos administracijos taktiką dėl Irano. Dar prieš tapdamas JAV prezidentu jis nuolat minėjo dialogo su Iranu būtinybę. Tokia nuostata reikštų savo pirmtako strategijos, kurios tikslas buvo izoliuoti Iraną nuo tarptautinės bendrijos, atmetimą. Tačiau B. Obamos siekis išlieka tas pat kaip ir G. W. Busho – sustabdyti Irano branduolinio ginklo ambicijas. Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos ir toliau sieks likti vienintele didžiąja galybe Artimųjų Rytų regione.
Dialogas ir diplomatija pažadėtos ir kitai G. W. Busho izoliacinę politiką patyrusiai šaliai – Sirijai. Šios šalies prezidentas Basharas al Assadas pareiškė esąs pasirengęs deryboms su Jungtinėmis Valstijomis, bet perspėjo, kad nepriims jokių išankstinių sąlygų. Jis turėjo omeny JAV reikalavimą nutraukti ryšius su trimis Amerikos priešais regione: „Hamas“, „Hezbollah“ ir Iranu. Ryšiai su šiais svarbiais regioniniais veikėjais stiprina Sirijos padėtį derybose su JAV, per kurias Sirija tikisi pasiekti Amerikos palaikymą taikos su Izraeliu derybose (nutrauktose prasidėjus Gazos puolimui) ir laisvą kelią susigrąžinti įtaką Libane. Derybos bus nelengvos, tačiau Sirijos ir Jungtinių Valstijų santykių atšilimas yra tikėtinas.
Atrodytų, kad naujasis JAV prezidentas į diplomatines priemones yra linkęs labiau nei jo pirmtakas. Kita vertus, rasti uždaresnį dialogo partnerį už Busho administraciją būtų nelengva. Tačiau B. Obamos užsienio politikos Artimųjų Rytų regione logika greičiausiai išliks tokia pat imperinė, kaip buvo ir iki šiol.
Giedrė Šabasevičiūtė
[1]http://www.democracynow.org/2009/1/23/noam_chomsky_obamas_stance_on_gaza
[2]http://english.aljazeera.net/news/americas/2009/01/200912715352958988.html
