Šis rašinėlis buvo pradėtas kaip svarstymai apie teroristinius išpuolius Maskvos metro.
Nespėjus jo baigti vėl ėmė keistai vingiuoti Lietuvos užsienio politika. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė darbinę vakarienę su JAV prezidentu Baracku Obama iškeitė į susitikimą su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu. Ta proga parašiau tekstą apie tai, kad Obamai galima treptelėti koja, tačiau nelygu, kas trepsi: Afganistano prezidento Hamido Karzai trepsėjimas bus išgirstas, o Lietuvos prezidentės ožiavimasis tik visus prajuokins.
Apie H. Karzai jau buvau parašęs rašinio apie terorizmą juodraštyje, tad surinktos nuorodos ir vėl pravertė.
Norintiems gilintis į Afganistano reikalus pradžiai siūlau šiuos tekstus.
Karzai smerkiamas dėl pareiškimų apie užsieniečių kaltę klastojant rinkimų rezultatus
Po įvadinių pastabų pereinu prie terorizmo temos plėtojimo.
I.
Metro sprogdinimai Maskvoje, nesibaigiantys teroristiniai išpuoliai Vidurio Rytuose sukuria daug informacinio triukšmo. Žinių srautas slopina klausimus. Pro medžius nesimato miško.
Aidanas Praleika neseniai rašė „Balsas.lt” apie Rusiją. Straipsnyje dėstomos mintys ir vertinimai sutampa su tuo, ką yra sakęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas: Rusija silpsta. Vadinasi, visiems Rusijos konkurentams tereikia išlaukti, kol Rusija „užsilenks”.
Vargu ar tokiomis sąlygomis Kremlius gali sau leisti turėti Kaukaze kitokio tipo statytinius nei Čečėnijos kunigaikštukas Ramzanas Kadyrovas.
Kadyrovas ne tiktai šeimininkauja Čečėnijoje. Jo žmonės medžioja „kniaziui” neįtinkančius asmenis po visą Rusiją. Vadinamieji Rusijos patriotai rimtai svarsto, ar Kadyrovas ir jo smogikai nebus pasamdyti, kad slopintų prieš Kremliaus politiką sukilusius rusus.
Baltiesiems rūmams Irake ir Afganistane iškyla panašios problemos kaip Kremliui Čečėnijoje. JAV reikia surasti patikimus vietinius valdovus, kurie bent jau regimai būtų demokratiškai išrinkti ir garantuotų tose šalyse nors kažkokį stabilumą. H. Karzai naudojasi aplinkybėmis ir grasina Vakarams – jeigu dar mane spausite, pereisiu pas talibus.
Galėtume užduoti klausimą, derantį sąmokslo teorijoms – kažin ar H. Karzai ir talibai jau seniai neveikia išvien?
Panašiai klausti galima ir dėl Irako. Kokia yra vietinės Irako valdžios ir islamistų sąveika? Kaip ir kada jie susimoko kartu veikti prieš amerikiečius?
Afganistane ir Irake amerikiečiai priversti pro pirštus žiūrėti į tai, kaip vietinis elitas pildo kišenes: Afganistane pelno duoda narkotikai, Irake – neapskaityta, „į kairę” nupumpuota nafta. O tam, kad amerikiečiai mažiau trukdytų savo statytiniams pasipinigauti, šie kartais užsiundo ant savo šeimininkų islamistus.
Šio rašinio pavadinimą sukūriau juokais. Obama vargu ar kada nors bendraus su Kadyrovu. Bet jo patirtis valdant Čečėniją gali būti įdomi Obamai. Gal net įdomesnė nei Grybauskaitės patirtis valdant Lietuvą.
II.
Man pasirodė įdomus vieno anonimo pasisakymas Rusijos tinklalapyje APN. Apie sprogdinimus metro kalbėjo nenorėjęs savęs įvardyti specialiųjų tarnybų atstovas. Pateikiu atpasakojimą.
Teroristinis pranešimas turi du adresatus: visuomenę ir valdžią. Teroristai stengiasi, kad adresatai nesupainiotų informacijos. Oficialūs teroristų reikalavimai dažnai atrodo kvaili, neįgyvendinami. Kartais tokie reikalavimai apskritai nekeliami. Tikroji informacija pasiekia valdžią kitais kanalais – dažniausiai netiesioginiais. Niekas nesiunčia į Lubianką (Rusijos saugumo būstinę) elektroninių laiškų. Tačiau koks nors iškilus ekspertas gali patarti žmogui su antpečiais pabendrauti rūpima tema su kokiu nors gerbiamu Rusijos pietuose žmogumi, kuris, aišku, niekaip nesusijęs su teroristais, tačiau lyg ir supranta, kuo žmonės nepatenkinti... Realūs reikalavimai dažniausiai neliečia ideologijos ir politikos. Kitaip tariant, galima žudyti žmones, kad Kaukaze būtų nušalintas koks nors pareigūnas. Ar dar kur nors.
Maskvos sprogdinimų pobūdis leidžia daryti kai kuriuos spėjimus. Tai buvo įspėjamasis išpuolis. Apie tai byloja neskaitlingi lavonai, menki sugriovimai. Su tomis pačiomis priemonėmis buvo galima nužudyti penkis ar šešis kartus daugiau žmonių, sukelti didesnę paniką. Valdžiai perduotas signalas: mes galime išguldyti daugiau žmonių, bet nenorime – mes tiesiog rodome jėgą, tad pasikalbėkime. Tikriausiai kažkas su kažkuo jau kalbasi.
Šis pasisakymas man priminė vieną istorinę temą, kurią pradžioje trumpai išdėstysiu, paskui smulkiau išplėtosiu.
III.
XIX-XX a. Rusijos revoliuciniame judėjime labai pasižymėjo teroristinės grupuotės, kurias kažkada sukūrė carinė policija (ochranka). Pavyzdinė yra Evno Azefo (1869-1918) istorija. Azefas pats pasisiūlė būti ochrankos agentu. Policijos pavedimu Azefas įstojo į eserų kovinę organizaciją, kuri nužudė daug Rusijos pareigūnų. Azefas išdavė virš tuzino savo organizacijos narių. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad kelis teroro aktus Azefas organizavo nepranešęs ochrankai.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos galima sakyti, kad kažkas ochrankoje naudojosi teroristais, kad pagal vienų pareigūnų nurodymą šalintų kitus pareigūnus. O Azefas bendradarbiavo su policija, kad „optimizuotų“ revoliucinę veiklą – būdamas ochrankos agentas jis galėjo surengti daugiau politinių žmogžudysčių nei veikdamas be ochrankos stogo.
Pateikiu išplėtotą pasakojimą apie Rusijos teroristus. Jis paimtas iš mano rašinio apie žemaičių sąmokslą.
Nepamirškime litvakų
Iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijoje buvo mažai žydų. Prijungus Lenkijos ir LDK žemes prie Rusijos, žydai pamažėle sklido po visą imperiją, nors juos ir varžė vadinamoji sėslumo riba, lyg šmėkla primenanti buvusias Respublikos sienas.
Kalbant apie kai kuriuos pasaulinio garso XX a. menininkus pabrėžiama, kad jie buvo litvakai, kitaip tariant, LDK žemių žydai. Gal minint žymiuosius Rusijos revoliucionierius irgi derėtų pažymėti, kurie iš jų buvo litvakai. Pavyzdžiui, ar nevertėtų patyrinėti, kokių paskatų vedamas Leiba Bronšteinas pasirinko Trakiškio slapyvardį – Trockij.
Neturtingo siuvėjo sūnus Evno Azefas, litvakas nuo Gardino, nugyveno pavyzdinį revoliucionieriaus ir kartu policijos provokatoriaus gyvenimą.
Azefo istorija teikia daug medžiagos apmąstymams apie sąveiką tarp valdžios ir jos priešų. Mūsų temai svarbu ne istorinės detalės, o veikimo schema. Vis dėlto ir ta schema yra gana paini, todėl ją reikia narstyti iš įvairių pusių.
Būdamas Karlsrūhės (Vokietija) politechnikos mokyklos studentas 1893 m. Azefas pats pasisiūlė teikti mokamas paslaugas Rusijos slaptajai policijai (ochrankai). Tapęs informatoriumi, Azefas 1899 m. įstojo į vadinamosios socialistų revoliucionierių (eserų) partijos užsienio organizaciją. Veiklus ir energingas Azefas apie XX a. pradžią tapo vienu iš eserų partijos vadovų. 1903 m. Azefas ėmė vadovauti savo sukurtai eserų Kovinei organizacijai (KO), jos nariai nužudė ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plėvę, taip pat didįjį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių Romanovą – Maskvos generalgubernatorių, caro Nikolajaus dėdę ir svainį (jiedu buvo vedę seseris). Azefas buvo šių pasikėsinimų organizatorius, tačiau tikrasis jo vaidmuo ochrankai nebuvo žinomas, kadangi jis išdavė kitų pasikėsinimų dalyvius, pavyzdžiui, sužlugdė pasikėsinimą prieš carą Nikolajų II. Iš viso Azefas išdavė 17 KO narių.
1908 m. eserai Azefą demaskavo ir už akių nuteisė mirti, tačiau tarp jų jau nebeliko žmonių, kurie būtų sugebėję susekti ir nužudyti Azefą. Žlugus revoliucinei karjerai, Azefas slapstėsi, nors tai jam netrukdė sėkmingai lošti biržoje. Pasimirė 1918 m. Vokietijoje.
Galbūt pagrindinis Azefo veiklos motyvas buvo pinigai. Jis buvo bene geriausiai apmokamas ochrankos informatorius, gaudavęs didesnį atlyginimą nei jo darbdaviai. Kita vertus, jis organizavo ir tokius teroro aktus, apie kurios nepranešė ochrankai. Taigi, jis veikė kaip tikras dvigubas agentas – apgaudinėjo ir ochranką, ir eserus.
Tačiau kai kurie ochrankos veikėjai buvo ne ką geresni už Azefą, jie irgi žaidė savus žaidimus. Vienas iš tokių buvo Azefo globėjas, aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas.
Jaunystėje policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos, Zubatovas sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis įžvelgė teroristo Azefo talentą ir paskatino jį kurti KO – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų. Kita vertus, Zubatovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutręšusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pramonininkams Zubatovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnių atlyginimų. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų vedami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būtą sentikių, jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.
Zubatovo kontroliuojama (jam taip atrodė) KO pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir šitokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, KO nužudžius Plėvės pirmtaką, vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis Zubatovo priešas. Taigi, policijos kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.
Ochrankos ir KO bendradarbiavimas yra klasikinis iš viršaus inspiruoto teroro pavyzdys. Viršūnių buvo įkvėpti ir kiti vadinamosios 1905-ųjų metų revoliucijos įvykiai. Antai tų metų spalio 17-osios caro manifestas, kuriuo buvo įvesta konstitucinė monarchija, buvo pasirašytas, kai vienas caro dėdė valdovo akivaizdoje pagrasino nusišausiąs. Rimta išorinė aplinkybė buvo visą šalį paralyžiavęs geležinkelininkų streikas. Jis vyko labai drausmingai: visas eismas staiga sustojo, tačiau keliuose neliko stovinčių traukinių – visi buvo nuvaryti ant atsarginių bėgių. Pasibaigus streikui eismas taip pat sklandžiai atsinaujino. Organizuoti streiką buvo ne ką menkesnis techninis uždavinys nei užtikrinti sklandų eismą. Akivaizdu, kad streiko negalėjo surengti ne specialistai. O tarp specialistų didžiulį autoritetą turėjo grafas Sergejus Vitė, buvęs susisiekimo ministras, Rusijos geležinkelininkų “tėvas”, vienas iš spalio 17-osios manifesto iniciatorių, jis po manifesto paskelbimo tapo Rusijos premjeru. Grafas Vitė neva galėjo rinktis, kuo būti – ar premjeru valdant Nikolajui II, ar Rusijos respublikos prezidentu, kai Nikolajus II bus nuverstas. Vitė pasirinko premjerystę.
Būta versijų, kad, kol caras Nikolajus II dar neturėjo vyriškos lyties palikuonių, grafas Vitė per ochrankos agentus ieškojęs kontaktų su KO. Grafas norėjo, kad Nikolajus II žūtų ir sostas atitektų caro broliui, reformų ir paties Vitės šalininkui.
***
