Ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje jau galime pasimėgauti kiniškais, indiškais ir kitų tautų kulinariniais pasiekimais. Kulinarinė įvairovė yra geras dalykas, bet, manau, retas būtų patenkintas, jei užsienietiška virtuvė išstumtų cepelinus, bulvinius blynus bei šaltibarščius. Pasimėgavę egzotika daugelis mėgstame sugrįžti prie to kas įprasta. Ne tik dėl įpročio – juk, galų gale, tai tiesiog skanu.
Nenoriu užtempti šios kulinarinės metaforos - ji tik įvadas pastebėjimui, jog knygų pasiūloje atsitiko kažkas panašaus. Pasiūla milžiniška, pasirinkimas kuo įvairiausias, galime paskaityti apie gyvenimus, kurie klostosi švedų, japonų, prancūzų, net eilėje Afrikos visuomenių. Be abejo tai gerai, tačiau apie mūsiškę visuomenę nelengvai ką sužinosime, net lietuviška autoriaus pavardė nėra pakankama nuoroda, būna tose knygose ir apie Tibetą, Kroatiją ar Londoną, o daugiausia - apie autoriaus kančias.
Iš kritikos nedaug naudos. Tvirtinimas, kad jos iš viso nėra, šiek tiek perdėtas. Ji yra, bet neatlieka pagrindinės kritikos užduoties - netaupo laiko. Ji selektyvi, neapžvelgia visos knygų pasiūlos, daug ką visai praleidžia, kad ir mano mėgstamus detektyvus. Tenka rinktis pačiam.
Trumpa digresija: kodėl dažnai renkuosi detektyvus? Jau kuris laikas nusibodo skaityti apie autorių kentėjimus, ir ne tik lietuvių autorių – visų.. Detektyvinis žanras užtikrina, jog dėmesio centre atsiras ne autorius, o visuomenę (ar jos dalį) sukrečiantis įvykis. Po to seks to įvykio pasekmes aprašantis tekstas. Kiek įtikinamai pavyksta, priklauso nuo autoriaus sugebėjimų, tačiau šiame žanre ir mažiau profesionalaus autoriaus tekstas gali suteikti skaitymo malonumo ir naudingos informacijos.
Štai todėl, kai knygyne nebežinau ką rinktis, pirmiausia peržiūriu detektyvus. Nors patys mėgstame save gąsdinti, jog nėra baisesnių nusikaltėlių negu mūsiškiai, prozoje tai neatsispindi. Skaitydami tokio pobūdžio tekstus daugiau sužinosime apie Londono, Niujorko, Maskvos bei Sicilijos nusikaltėlius. Tačiau pastaruoju metu teko nustebti. Spręskit patys: ar lentynoje pastebėję Pavelo Borkovskio „Lizdų ardytoją“ arba Zurabo Džavachašvilio „Imperatoriaus mįslę“, suprastumėt, jog tai tikrai yra „lietuviškos“ knygos?
O visgi taip yra. Verta pabrėžti, jog abi knygos parašytos ne tinginių vakariečių, kuriam šovė galvon vietoj „Transilvanija“ parašyti „Lithuania“. Štai tuomet pasitaiko keisčiausių kuriozų, kai aprašomieji vietiniai gyventojai minta arkliena, o prie progos paragauja ir žmogienos. Ne Lietuva jiems svarbu, o skaitytoją šiurpinanti egzotika. Abejose minėtose knygose viskas kitaip - rašoma apie realią, mus supančią aplinką, pasakojimų laikotarpis užkabina ir dabartį, ir mūsų regiono praeitį.
Abu autoriai yra mūsų bendra piliečiai. Pavelas Borkovskis, gimė ir augo Nemenčinėje, Zurabas Džavachišvilis didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Lietuvoje. Abu iš teisėsauginės aplinkos: P. Borkovskis buvęs prokuroras, dabar teisėjas, Z. Džavachišvilis yra Policijos Viešųjų ryšių skyriaus komisaras. Jų profesija rašytojiškame kontekste svarbi, nes tekstams suteikia autentiškumo.
Nesu kritikas, tačiau kartą pradėjus, reikia ir užbaigt. Jei detektyvinės literatūros žanrą suprasti gana plačiai, abi knygos yra detektyvai. P. Borkovskio „Lizdų ardytojas“ yra maniako žudiko sugavimo istorija. Pastaruoju metu serijiniai žudikai tapę tokiais dažnais kriminalinio pobūdžio televizijos programų veikėjais, jog susidaro įspūdis, kad jie tūno kone už kiekvieno kampo. Be to, jie dažniausiai vaizduojami kaip velnioniškai sumanūs, apdovanoti visokeriopais talentais. Realybė kiek kitokia. Lietuva nedidelis kraštas, tokių patologijų pasitaiko retai, bet pasitaiko. P. Borkovskiui likimas lėmė darbo eigoje tardyti realų serijinį žudiką, ir „Lizdų ardytojas“ remiasi šia patirtimi. Tai beletrizuotas aprašymas, kai kas jame sąmoningai pakeista, tačiau reali autoriaus patirtis tekste aiškiai įžvelgiama.
Net ir dramatiškų situacijų aprašyme P. Borkovskis lieka dalykiškas. Kai Hana Ahrendt išstudijavo prieinamą dokumentiką, bandydama rasti Holokausto ištakas, ji priėjo išvados jog „blogis yra banalus“.
Panašus įspūdis lieka perskaičius ‚Lizdų ardytoją“. P. Borkovskis nėra sensacijų ieškantis reporteris, jis – prokuroras, kuris su blogiu susitiko betarpiškai. Mano nuomone, jo vengimas tirštinti spalvas, atsisakymas sensacingo stiliaus, padidina dramatinę knygos įtampą. Ir juk viskas vyko mūsų Lietuvoje, šalia Vilniaus – Kauno greitkelio....
Z. Džavachišvilio knygą „Imperatoriaus mįslė“ klasifikuoti lengviau. Jei pagal ją būtų pagamintas televizijos serialas ( o tam šis tekstas gerai tinka), televizijos programose jį pavadintų „istoriniu trileriu“. Tie, kuriems šis žanras patinka, turėtų progą stebėti tampriai su vieta bei istorija surištą veiksmą. Jis vyksta dvejuose lygmenyse: 1812-tų žiemos Napoleono kelionė iki Vilniaus, bei šiandieninė istorija, vykstanti prie ežero netoli Trakų.
Autoriaus fantazija yra tarsi pipirai. Jos būtinai reikia, be fantazijos kibirkšties nepradėsi veiksmo, be jos veiksmas buksuos, tačiau jei fantazijos padaugini, prarandi patikimumą. Z. Džavachašvilis fantazijos turi, bet ją vartoja saikingai. Ypač tai akivaizdu XIX-am amžiui skirtoje romano dalyje – autorius, sekdamas per žiemos sustingdytos Rusijos platybes iki mūsų krašto keliaujantį Napoleoną naudojasi amžininkų šaltiniais, šitaip išlaikydamas dokumentalumą, bet vadovėliniams štampams nepasiduoda. Dabarčiai skirtoje romano dalyje prie Trakų ežerų susiduria rusiškasis (Maskvos) ir Vilniaus kriminalinis pasaulis. Ar šis susidūrimas atvaizduotas įtikinamai, tegu sprendžia skaitytojai. Iš savo pusės tepasakysiu, jog veiksmo tikrai netrūksta.
Baigdamas grįšiu prie savo pirminio nustebimo – pasirodo, ne pavardė lemia. To ko mes, lietuviškas pavardes paveldėję, nesugebam padaryti, padės atlikti mūsų bendra piliečiai. Belieka juos širdingai pasveikinti ir palinkėti nepailsti. Dabar jau žinau, kokius autorius rinktis...
