Menininkų pasirinktas kūrinys – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra jo paties retrospektyvi kelionė praeitin. Ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities.
„Sumanymas statyti „Paskutinę Krepo juostą“ kilo dar prieš dvidešimt kelerius metus, po mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą. Per tuos dvidešimt metų, kartas nuo karto susitikdami su Juozu, vis prisimindavome šį sumanymą. Ir štai, dabar juntame, jog jau atėjo laikas“, - apie spektaklio užuomazgas pasakoja Oskaras Koršunovas.
Spektaklyje vaidinantis Juozas Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, sukūręs arti šimto įvairių vaidmenų Lietuvos bei užsienio kine ir televizijoje. Su jo vardu siejami žymiausiu lietuviško kino pastatymai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Sodybų tuštėjimo metas“.
„Pjesėje daugybė smulkmenų sutampa su asmeniniais dalykais. Tai yra pagyvenusio žmogaus prisiminimai, svarstymai, savo gyvenimo analizavimas, pridarytų klaidų smerkimas. Tie visi paradoksai iš tiesų vyksta gyvenime, nors ir atrodo, jog gyveni natūraliai ramiai, švelniai, logiškai tvarkingai. O iš tiesų yra daugybė įvairių paklaidų, netikėtumų, nepateisinamų ir nepaaiškinamų dalykų. Visa tai galima rasti Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“, - teigia Juozas Budraitis.
Spektaklio muziką režisierius patikėjo vienam pirmųjų savo bendražygių, lydėjusių jį nuo pat pradžios – kompozitoriui Gintarui Sodeikai. Scenografiją kuria menininkas Dainius Liškevičius, į Oskaro Koršunovo teatrą įsiliejęs statant spektaklius „Dugne“ bei „Miranda“.
Režisierius sutinka, jog pastatyti Samuelio Becketto pjesę nėra lengva. Kita vertus – tai dar vienas priimtas iššūkis. Nelengvas, bet savotiškai įdomus, ypač kai dirbi kartu su tokiu aktoriumi kaip Juozas Budraitis. „Becketto pjesės – kaip akmenys. Išgrynintas egzistencializmas, stiprūs simboliai nebepalieka vietos interpretacijoms. Arba tampi tuo simboliu, arba ne. Čia nieko neprivaidinsi. Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu“, – apie pjesės geležinę logiką kalba Oskaras Koršunovas.