Lenkiją krečia skandalas, kiek netiksliai vadinamas "sekso afera". Prokuratūra tiria kaltinimus, kad mažiausiai trys valdančiosios partijos "Savigyna" politikai, įskaitant partijos lyderį Lenkijos vicepremjerą A. Lepperį, seksualiai išnaudojo partijos darbuotojas (apie tai parodymus prokuratūrai jau davė aštuonios darbuotojos).
Tai buvusi joms sąlyga gauti, o po to išlaikyti darbą (atlyginimas - 900-1100 litų į rankas). Bulvarinė spauda krykščia iš džiaugsmo ir aprašinėja orgijas - girtuoklystes ir grupinį seksą, kurį esą praktikavo vicepremjeras su savo draugužiu Seimo nariu S. Lyzwinskiu (Łyżwiński). Tačiau ir be spalvų sutirštinimo atskleidžiami faktai - išties skandalingi.
"Savigynos" veikėjai - "sekso aferos" verpete
Prokuratūra rimtai tiria kaltinimus, kad Lyzwinskio patarėjas J. Popeckis, iš profesijos veterinaras, Seimo nario S. Lyzwinskio biuro vadovei Anetai darė injekcijas su galvijams skirtais vaistais, kad jai, pastojusiai esą nuo Seimo nario, įvyktų persileidimas. Viskas perdėm susipynę, nes J. Popeckis yra mergaitės krikšto tėvas. Negana to, jei dėl šio poelgio J. Popeckis netektų vietos Lodzės taryboje (seimelyje), jo vietą turėtų užimti... ta pati Aneta, dalyvavusi rinkimuose "Savigynos" sąraše.
Prieš šv. Kalėdas vyriausiasis Lenkijos prokuroras J. Kaczmarekas pareiškė, kad apklausus 60 liudininkų vienam iš "Savigynos" Seimo narių yra rimto pagrindo pateikti kaltinimus ne tik dėl atsilyginimo darbuotojoms už lytinius santykius ir naudojimosi jų priklausoma padėtimi, bet ir dėl išprievartavimo. Laukiama, kad iškart po Naujųjų metų prokurorai kreipsis į Seimą dėl Seimo nario S. Lyzwinskio imuniteto panaikinimo. Be to, pasirodė duomenų, kad nusikaltėliai A. Lepperiui gabendavo prostitutes, kad galėtų jį šantažuoti. Taigi vis labiau pradeda ryškėti, kokius koalicijos partnerius įsigijo "gilaus moralinio atsinaujinimo" šaukliai konservatoriška partija "Teisė ir teisingumas".
Duodamas interviu žurnalui "Newsweek Polska" vienas antropologas tokį politikų elgesį pateisino "gamtos šauksmu". Pasak jo, "Savigynos" politikai - paprasti žmonės, kurie staiga iškilo į visuomenės grietinėlę. Vyrų, pasiekusių sėkmę, kraujyje padaugėja testosterono, padidėja pasitikėjimas savimi, jie pradeda daugiau sau leisti. "Aferos" esmę jis apibūdino pasakodamas anekdotą: protinga mergina ir protingas vyras - tai vykęs romanas, kvailas vyras ir protinga mergina - baigiasi vedybomis, protingas vyras ir kvaila mergina sukelia skandalą, jei abu kvaili, reikalas baigiasi nėštumu.
Kadangi jis kalbėjo apie skandalo ištakas, matyt, turėjo omenyje trečią variantą. Tačiau "aferoje" kalbama ir apie nėštumą. Kaip jau minėta, buvusi Lyzwinskio biuro vadovė Aneta pareiškė, kad jos pusketvirtų metų dukrelės tėvas yra Lyzwinskis. Kelios dešimtys žurnalistų, visa Lenkija stebėjo, kai ji nešė dukrelę DNR testui (deja, niekas neatkreipė dėmesį, kokią milžinišką psichologinę traumą patyrė vargšas vaikas). Testas nepatvirtino Lyzwinskio tėvystės. Nepraėjo ir pusvalandis po šio rezultato paskelbimo, kai Anetos advokatė pareiškė, kad mergaitės tėvas yra vicepremjeras A. Lepperis. Pastarasis jo partijos puolimą iš pradžių vadino mėginimu įvykdyti valstybės perversmą, bet vėliau vis tik išspyrė Lyzwinskį iš partijos.
Politika - vien valdžios ėmimo technika
Suprantama, įvykiams taip rutuliojantis nestinga įvairių komentarų. Politinių technologijų specialistas Piotras Tymochowiczius sako, kad Lyzwinskis ir Lepperis kilus skandalui kalbėdami viešai padarė klaidų. Lyzwinskis, pagarsėjęs savo grubiais seksistiniais juokeliais, turėjo savimi išlikti iki galo, o ne nerti į krūmus. Tuo tarpu Lepperis ir toliau turėjo naudotis savo sugebėjimais kirbinti klausytojų jausmus.
Tymochowiczius pastaruoju metu yra tapęs savotiška įžymybe, nes kino ekranuose visoje Lenkijoje demonstruojamas režisieriaus M. Lozinskio (Marcel Łoziński) filmas "Kaip tai daroma", atskleidžiantis jo sugebėjimus. Tymochowiczius, viešųjų ryšių magas, savo laboratorijos mėgintuvėliuose prieš kiek laiko sufermentavo Lenkijos politikos siaubūną ir "sekso aferos" didvyrį A. Lepperį. Negana to, jis viešai deklaruoja, kad bet kurį žmogų gali padaryti žymiu politiku, nes politikas - tai toks pat reklamos produktas kaip ir dantų protezų skalavimo skystis. Lenkijos dokumentalistas veteranas Lozinskis susidomėjo šia bravūriška deklaracija ir kreipėsi į specialistą klausdamas, ar iš tikrųjų jis rimtai laikosi savo žodžio. Tymochowiczius pareiškė galįs tai įrodyti - surengti savanorių kursus ir pagaminti paklausų politinį produktą. Buvo sutarta, kad procesas bus filmuojamas. Prie įjungtų kamerų veiksmas plėtojosi trejus su puse metų. Rezultatas - pilnametražis dokumentinis filmas. Beje, tai pirmas lenkų dokumentinis filmas Lenkijos kino teatruose po 25 metų pertraukos. Įdomu ir tai, kad prieš ketvirtį amžiaus rodyto filmo režisierius tas pats - M. Lozinskis.
Filmą būtų galima laikyti savotišku Larso von Triero "Idiotų" ir "Borato" hibridu, tik jis, žinoma, nėra toks ryškus, mat išties gyvenimiškas, dokumentinis, nerežisuotas. Lozinskis nesikišo į įvykių raidą ir sako per savo ilgą kelią kine pirmą kartą sukūręs filmą, kuriame nesistengė sutirštinti spalvų. Vis dėlto Lenkijoje filmas jau laimėjo festivalių prizų ir sulaukė nemenko dėmesio. Daugelis apžvalgininkų pritaria, kad režisierius padarė gerą darbą, atskleisdamas politikos užkulisius.
2003 m. paskelbus priėmimą į politikų rengimo grupę atsiliepė apie šimtas žmonių. Projekto dalyvių atrankoje buvo vertinama išvaizda ir iškalba, o gyvenimo patirtis, juo labiau moralinės nuostatos ar politikos išmanymas neturėjo jokios reikšmės. Tipiška atrankos užduotis - įtikinamai dėstyti kuo absurdiškiausias mintis. Atrinkus dešimt žmonių prasidėjo mokymai, kurių programa buvo plati - nuo gestų kalbos studijų stengiantis daryti didesnį poveikį auditorijai iki mitingo organizavimo. Viską fiksuojantis režisierius buvo išsigandęs, kad projektas pagimdys naują, dar piktybiškesnę nei Lepperio partiją ir svarstė, ar nenutraukti filmavimo. Tačiau įvykiai nepakrypo tokia linkme - vienokių ar kitokių skrupulų turintys projekto dalyviai pamažu nubyrėjo. Liko tik vienas jaunas bernelis iš provincijos Darekas Konopka, kuris dar apmokymų pradžioje pareiškė, kad karjeros galėtų siekti ir per lavonus.
Šio vaikino transformacija ir nulemia įspūdį, kurį palieka filmas. Išmokęs lieti žodžių srautą, gestikuliuoti ir gerai aprengtas Darekas atrodo išties įtaigiai. Visai nesigaudydamas politikoje, neturėdamas jokių idėjų šis politinis robotas iš pradžių kuria (ar bent deklaruoja kuriantis) socialdemokratinį jaunimo judėjimą, paskui susideda su A. Lepperio "Savigyna". Iš tribūnos rėžia kalbą Demokratinės kairiųjų sąjungos sambūryje dalyvaujant partijos pirmininko pavaduotojui J. Oleksy ir partijos generaliniam sekretoriui M. Dyduchui, pastarąjį priverčia lipti į sceną ir teisintis. "Mane remia keliolika tūkstančių jaunų žmonių", rėžia Darekas iš tribūnos ir prieš kameras. Po to Darekas ir Tymochowiczius rodomi peržiūrintys kalbos įrašus, kikenantys ir komentuojantys.
Tymochowiczius aiškina, kaip rinktis partiją, kuri galėtų būti tramplinu į politikos aukštumas: "Tinkamiausią variantą išsirinkti dažnai būna nelengva. Su partijomis - panašiai kaip su nuotakomis. Viena - negraži, bet turtinga, kita - graži, bet nepasiturinti." Žinoma, pasirenkama "negražią, bet turtingą" "Savigyną". Tačiau kaip paaiškinti tokį pasirinkimą rinkėjams? "Tai visai paprasta, - porina Tymochowiczius. - Tokiais atvejais visada reikia sakyti, kad šios partijos lyderis - vienintelis nesusikompromitavęs politikas šalyje". Svarbiausias politikavimo principas, pasak politikų trenerio - išgirsti, ką kalba žmonės ir po to nepaliaujamai ir atkakliai tą kartoti, net jeigu nusirisi iki absurdo.
Taigi politiką galima padaryti ir iš netašyto kaimo bernelio. O ką gali gudrus manipuliatorius, pasitelkęs milijonus kainuojančią reklamos mašiną? Matėme tokių Lietuvoje, ir ne vieną. Juos atpažinti nėra jau taip sunku - jie keičia pažiūras, keičia partijas, elgiasi taip, kaip siūlo specialistas - kartoja populistinius šūkius nepaisydami jų absurdiškumo, jie paverčia politiką konkistadorų ir čiabuvių sandoriu, kai už kelis blizgučius perkamas balsas, o gal ir pati siela.
Šio filmo tęsinys galėtų būti susuktas ir Lietuvoje. Iš tikrųjų, o kaip tai daroma? Kaip veikia partijų darbo biržos, įtaisydamos nekompetentingus, bet savus žmones aukštuose postuose? Kaip laimimi konkursai ir perimamos gamyklos? Arba kaip geri, niekieno nerinkti vyrai perima šalies valdymą į savo rankas? Būtų puikiu tai išvysti savo akimis celiulioidinėje juostelėje.
