Po Europą ir vėl klaidžioja karo šmėkla. Skamba neįtikėtinai? Tiems, kam trūksta vaizduotės, britų dienraštis „Daily Mail“ parengė visą scenarijų. 2018 m. britai kausis su prancūzais, o Latvija bus okupuota Rusijos. Taip ironiškai dienraštis sureagavo į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą, kad dar pusšimtis metų taikos Europoje nėra savaime suprantamas dalykas.
Bet ne visi juokauja, kalbėdami apie karą. Dar rugsėjį Europos parlamente ginkluotą konfliktą kaip galimą eurozonos žlugimo padarinį įvardijo Lenkijos finansų ministras Janas Vincentas-Rostowskis. O Lietuvoje apie galimą karą ir būtinybę jam ruoštis pastaruoju metu pamėgo pasakoti Seimo narys Egidijus Vareikis.
Tariamai gresiančio karo prielaidos dažniausiai suprantamos vienodai: ekonominė krizė, nacionalizmo stiprėjimas, augantys protestų mastai. Kraujo skonį nerimui suteikia rezonansiniai nusikaltimai, tokie, kaip žudynės Norvegijoje ar šią savaitę Vokietiją sukrėtusi neonacių byla. Taip gimsta palyginimai su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis ir priminimai, kad Europą jau ne kartą apgavo taikos iliuzija.
Politikos filosofas Carlas Schmittas kartą taikliai pastebėjo, kad keičiantis epochoms žmones ištinka visiškai nauji iššūkiai. Tokie, apie kurių egzistavimą net nenutuokiame. Septintajame dešimtmetyje, kosminių varžybų įkarštyje C. Schmittas pateikė pavyzdį, kurį šiandien jau galima laikyti pasitvirtinusiu. Jis sakė: „Kadaise žmonijai atsivėrė nauji žemynai ir vandenynai. Bet šiandien aš nematau jokio atsiveriančio kosmoso, negirdžiu jokio kosminio iššūkio. Apie skraidančias lėkštes gal geriau nepradėkim“.
Todėl ir karas nėra būtinas ekonominės krizės padarinys. Šiuolaikinės Europos nerimas turbūt slepia visai kitą problemą. Jau kuris laikas akivaizdu, kad žemyno politinis veidas neatitinka gyvenimo tikrovės. Kokius darbininkus gina socialdemokratai? Kokias tradicijas saugo prieš socialinės gerovės valstybės papročius vis atviriau protestuojantys konservatoriai? Mums įprastas politinio gyvenimo modelis griūva. Vis aiškiau suvokiame, kad jį turime palikti XX a. ir negalime neštis į XXI a. Tarp mūsų kyla nauji neįprasti politiniai prieštaravimai. Kaip visada, ekonominis sunkmetis jų nesukelia. Krizė nesutarimus tik išryškina.
Europai teks politiškai persitvarkyti. Kai kurių pokyčių užuomazgos jau šiandien pastebimos. Dauguma partijų, apibūdinamų kaip „kraštutinės dešiniosios“, iš tikrųjų nėra nei kraštutinės, nei dešiniosios. Jos pirmiausia yra tautinės ir rūpinasi, kaip supranta, savo tautos išdidumu. Aiškiausiai tai atskleidžia ne tiek jų nuostatos prieš imigrantus, kiek pabrėžiamas euroskepticizmas. Šio tipo partijos jau veikia Prancūzijoje, Olandijoje, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse.
Naujasis tautiškumas sudaro natūralų spaudimą pseudokairiajam intelektualiniam Europos elitui. Tik nedidelė jo narių dalis yra politikai. Daug daugiau analitikų, biurokratų ir įvairių sričių ekspertų. Tai nematoma partija, kurios veikimas dažnai išprovokuoja diskusijas apie ekspertų valdymą ar politinio korektiškumo diktatūrą. Kurį laiką šie žmonės iš tiesų diktavo ES madas, bet dabar jų padėtis pablogėjo. Jiems kuo toliau, tuo sunkiau oponentus apšaukti fašistais ir pašalinti iš diskusijos. Teks kovoti. Jei ne darbais, tai žodžiais. O tai gali arba suvienyti vis dar madingus intelektualus į „ekspertų partiją“, arba juos visiškai išsklaidyti.
Bet būtų klaidinga matyti šioje bręstančioje ekspertų ir tautininkų kovoje tik „naująją kairę“ ir „naująją dešinę“. Naujoji politinė kova klostosi iš principo kitaip. Įdomus pavyzdys – religijos klausimas. Ne viena iš naujųjų tautinių partijų prisistato kaip krikščioniška. Oponentai jas dažnai taip pat vertina kaip natūralias krikščionybės politines sąjungininkes. Tačiau tokia sąjunga nėra nei natūrali, nei tradicinė. XX a., ypač jo pradžioje, ne tik internacionalizmas, bet ir nacionalizmas buvo ateistinis ar bent skeptiškai vertino religiją. Todėl tautininkai-krikščionys yra tik mūsų laikams būdingi personažai. Jų ateitis visiškai neaiški.
Ypač, kad Europos krikščionybė labai nevienalytė. Tik katalikai turi aiškų dogminį pasaulėžiūros pagrindą. Iš dalies todėl tik katalikybė gali dėl Europos dvasios varžytis su islamu. Protestantiškos pozicijos trapumas, jos nepastovumas ypač išryškėja svarstant bet kokius klausimus, susijusius su homoseksualumu. Tie patys klausimai brėžia ribą ir tarp katalikų bei senųjų konservatorių. Davidas Cameronas neseniai pareiškė sieksiąs įteisinti gėjų santuokas ne nepaisant to, kad yra konservatorius, o todėl, kad yra konservatorius. Panašios idėjos populiarios Amerikoje, jos ir Europoje turėtų labiau paplisti. Katalikams tai neperžengiama riba, todėl pozicijos palengva išsiskirs. Be to, katalikai yra natūralūs tautinių partijų oponentai. Retai prisimenama, bet ES idėja, kaip daugelis kitų vieningos Europos vizijų, priklauso politikams katalikams. Tik vėliau atsirado nematoma „ekspertų partija“.
Tokiu žvilgsniu žvelgiant į vis labiau kunkuliuoti pradedantį Europos politinį katilą aiškėja tik viena: artimiausiu metu čia bus daugiau politikos. Vadinasi, Europai reikės asmenybių. Keistuolių, ekscentrikų, pranašų ir valstybininkų, o ne pilkų biurokratų. Nuobodoms ir nuoboduliui galas. Mūsų laukia kvapą gniaužiantys nuotykiai ir iššūkiai. Tokie, apie kurių egzistavimą iki šiol net nenutuokėme.
Bernardas GAILIUS
