Tai ne holdingas ir ne korporacija. „Kretingos grūdų“ (KG) vadovui ir akcininkui nepatinka šiuolaikinės lingvistinės įmantrybės, todėl jis savo ir partnerių verslą vadina paprasčiausiai grupe.
Grūdai, pašarai, paršeliai, vištos ir kiaušiniai – tai šios tylios, bet darbščios žemaičių bendrovės verslai, sunešantys 300 mln. litų apyvartą per metus.
Grupei priklausančiame Kaušėnų paukštyne Plungės rajone perekšlės prideda kiaušinių tiek, kad užtenka visoms „Rimi“ tinklo parduotuvėms Baltijos šalyse. 175 mln. vienetų per metus – Lietuvoje vištos uolesnės tik Vievyje.
Kodėl vištos turi keliauti
Be didžiulės grūdų klėties Kretingoje, bendrovė dar valdo porą paukštynų Telšiuose ir Plungėje bei penkis kiaulininkystės ūkius. „Mūsų paukštynai – integruota sistema. Kadaise Kaliningrade turėjome buvusį tarybinį paukštyną, tokį kaip Vievio, kuriame galėjai rasti visko – nuo šiltnamio ir inkubatoriaus iki skerdyklos ir gamybinių cechų. Mes stengiamės profiliuotis: eiti gilyn, o ne platyn. Tiesa, nesiorientuojame į vartotojus, auginančius dekoratyvinius numylėtinius šuniukus, – juk jie sau gali leisti įsigyti brangesnių konservų“, – pradeda kalbą KG akcininkas Ovidijus Bartkus.
Todėl KG Telšiuose augina višteles, iki jos septynioliktąją savaitę pradeda dėti kiaušinius. Paskui jos specialiais sunkvežimiais kraustomos į Plungę. Anot O. Bartkaus, paukščius inkubuoti, skersti, mėsą perdirbti – tai vis skirtingi verslai. „Jeigu pats nori valgyti, tau nebūtina turėti lauko, traktoriaus, pačiam sėti grūdų, auginti kviečių, jų malti ir galiausiai kepti duoną, – aiškino verslininkas. – Manau, žmonėms reikia būti profesionalams tam tikroje srityje ir joje pasiekti geriausių rodiklių. O jeigu pats vadovaujiesi kitu modeliu ir imiesi visų verslų, galiausiai reikia ir nuosavos parduotuvės, kad pritrauktum vartotojų.“
Tad pasaka apie vilką, kuris užsimanė sau duonos kepti, šiais laikais galėtų būti jau perinterpretuota. „Atsimenate, kai atsirado pirmasis mobilusis telefonas, tai buvo fantastika – nereikėjo būti prisirišusiam prie laidinio telefono? Šiandien toks aparatas nebestebina net vaiko, – sakė O. Bartkus. – Pažanga vyksta ir žemės ūkyje – gerėja veislės, auginimo sparta. Štai 5 mln. danų užaugina 25 mln. kiaulių per metus – turbūt tai jų kraujyje. Tuo metu Lietuvoje užauginama 900 tūkst. kiaulių.“
Pašers net sraigę
Kai popinamų šuniukų šeimininkės ir taip ras ėdalo, KG pasirūpins ėdesiu egzotiškesniems gyvūnams.
Pavyzdžiui, kretingiškių įmonė neseniai sugalvojo gaminti tai, ko šalyje dar niekas negamino, – pašarą avims. „Ir Lietuvoje jų yra. Veikia net asociacija, pradėjusi auginti mėsines didžiagalves juodąsias vokiškas avis, mat atsirado ėrienos paklausa“, – sakė pramonininkas.
Ir dar ne viskas – bendrovė maišo pašarą net... sraigėms. Prancūzai mėgsta sraiges, o kaži ką mėgsta pačios sraigės? „Aukštos kokybės pašarą, – atsako O. Bartkus. – Pasirodo, Lietuvoje yra nemažai sraigių augintojų. Su kažkuriuo iš šių produktų dalyvausime Pramonininkų asociacijos metų gaminio konkurse.“
Anksčiau „Kretingos grūdai“, kaip ir „Kauno grūdai“, taip pat gamindavo miltus, bet iš to verslo išėjo. „Turėjome Vilniaus ir Klaipėdos malūnus, bet pamatėme, kad Lietuvoje negali išsitekti 120 malūnų. Rinka to nebūtų leidusi, todėl liko keletas įmonių, malančių grūdus nedidelėmis sąnaudomis“, – aiškino KG vadovas.
Dabar KG su kitais grūdininkais konkuruoja pašarų rinkoje, bet randa kaip specializuotis – gaminti gyvūnų ėdesį smulkiesiems vartotojams. „O stambūs gamintojai ir vartotojai, kaip Kaunas, 80 proc. pašaro tiekia savo grupės įmonėms“, – sakė O. Bartkus.
Ne dejuoti, o piginti
Kad jau prakalbo apie Kauną, O. Bartkus apie pagarsėjusį grūdininką iš šio miesto atsiliepia palankiai. „Tautvydą (Barštį, „Kauno grūdų“ grupės savininką – red. past.) pažįstu daug metų ir negaliu pasakyti apie jį nieko blogo, nebent tik gero – kaip apie kolegą, pažįstamą, bičiulį“, – sakė klaipėdietis.
T. Barštys dėl Vievio kiaušininkystės ūkio reikalų neseniai susipyko su „Vičiūnų“ grupės savininku Visvaldu Matijošaičiu, tačiau O. Bartkus teigė nieko panašaus nepatyręs. „O tas konfliktas – jųdviejų problema, – sakė verslininkas. – Net nemanau, kad jiedu susipyko, – tai veikiau interesų ratas ir strateginiai plėtros planai, dėl kurių du protingi žmonės vis vien anksčiau ar vėliau susitars.“
O. Bartkus versle kylančių nesutarimų sunkumais nevadina. Rimtieji iššūkiai – krizės rinkose. „Gyvenime visuomet būna sunkumų ir stabtelėjimų, pakilimų ir nusileidimų – taip pat versle. Neragausi visad tik šokolado, – pasakojo jis. – Mums pastarieji dveji metai buvo ganėtinai sunkūs, nes buvo sunkūs visam Europos paukštininkystės ir kiaušininkystės sektoriui, mat žaliavos – grūdų – kainos buvo aukštos, o produkcijos – žemos.“
Pašnekovas siūlo: užuot dejavus, reikia gerinti veiklą. „Kai visi skundžiasi, kaip blogai, kaip spaudžia lenkai, tegu pagalvoja apie sąnaudas, sąnaudas ir dar kartą sąnaudas. Reikia pasiekti tokį efektyvumą ir gamybos savikainą, kad lenkai būtų nebebaisūs. Jeigu bijai konkuruoti, vadinasi, gamini per brangiai“, – mano O. Bartkus.
„Ekonomika. lt“ provokuoja: o darbuotojai grupėje – taip pat kaip sąnaudos ar vis dėlto žmonės? „Žinoma, žmonės. Rengiame ir mokymus, keliame kvalifikaciją, didiname motyvaciją, kad jie būtų suinteresuoti likti. Apskritai mūsų grupėje dirba gana mažai žmonių – 350“, – atskleidė jis.
Nuo prekybos iki miesto
Pirmasis grūdas KG versle buvo pasėtas 1994 metais. „Iki tol užsiėmėme maisto prekių prekyba, daugiausia aliejumi, margarinu ir majonezu. Tai buvo gerai, bet pamanėme, kad reikia ir gamybos, – atsiminė O. Bartkus – Tad įsigijome grūdų įmonę, nuo kurios prasidėjo mūsų žemės ūkio verslas.“
Verslininkas su trimis partneriais perėjo prie gamybos, kad diversifikuotų veiklą. „Be to, prekyba plėtojosi tokiais tempais, kaip tik pradėjo kurtis tinklai, ta pati „Vilniaus prekyba“, kad reikėjo arba dar investuoti ir plėstis, arba trauktis, išeiti iš rinkos. Pasvarstėme ir radome nišą – žemės ūkio produktų“, – aiškino jis.
Dabar KG grupės verslai yra integruoti į grupę, bet verslininkai nevadina jos holdingu ar korporacija, kaip dabar madinga. Įdirbis ir užmojai leido jiems griebtis ir išskirtinių projektų, todėl 2006 m. pradėjo gaivinti buvusios laivų remonto įmonės „Laivitė“ teritoriją uostamiestyje ir kurti „Memelio miestą“. „Mes, akcininkai, tai padarėme neatsitiktinai. Tai buvo pramoninės erdvės, esančios miesto centre, konversija į gyvenamąją komercinę aplinką. Atkreipkime dėmesį, kad klaipėdiečiai ir miesto svečiai iki šiol neturėjo priėjimo prie marių, nes uostas buvo aptvertas tvora. Tad pradėjome kurti naują miesto centrą“, – sakė jis.
Konkurse komplekso architektūriniams sprendimams pateikti, be lietuvių, dalyvavo ir projektavimo profesionalų iš Danijos, Olandijos, Vokietijos, o projektų komisijai vadovavo Hamburgo uosto vyriausiasis architektas. Tiesa, praėjusi finansų krizė pristabdė Memelio miesto statybas, tačiau O. Bartkus tiki, kad anksčiau ar vėliau klaipėdiečiai turės modernią erdvę ant Kuršių marių kranto.
CV: Ovidijus Bartkus
1987 m. baigė Žemės ūkio akademiją
1989–1990 m. mokėsi Aukštojo valdymo mokykloje
1991–1993 m. studijavo žemės ūkio ekonomiką ir organizavimą Minesotos universitete JAV
1993 m. įsteigė prekybos įmonę „Dukatas“
1994 m. su kolegomis įsigijo „Kretingos grūdus“
