Telšiškio Rolando Pociaus nužudymo byla tiriama penkiolika metų. Pareigūnai kelis kartus triumfavo džiaugdamiesi, kad nusikaltimas pagaliau atskleistas, bet kaskart vis kas nors atsitikdavo, ir byla vėl grįždavo į pradinę stadiją. Pastangų tam, jog nebūtų įvardyti ir nubausti R.Pociaus žudikai, negailėjo ne tik žudikų draugai ir artimieji, bet ir kai kurie pareigūnai, rašo „Lietuvos žinios“ .
Mirčių lietus
Tuo metu, kai vieni pareigūnai tyrė bylą ir ieškojo įrodymų, kiti tuos įrodymus naikino, o apie liudytojų apklausą tuoj pat papasakodavo Telšiuose siautėjusios "Šilinių" gaujos vadovams.
Ar ne todėl R.Pociaus nužudymo byloje tiek daug mirčių? Kulkos ir nepaaiškinamos staigios netektys gerokai praretino liudytojų gretas. Itin daug keistų mirčių užfiksuota po 1998 metų, kai telšiškių nusikaltimus pradėjo tirti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos (ONTVV) pareigūnai kartu su Generaline prokuratūra. Įtariama, jog banditai pradėjo žudyti daugybės nusikaltimų liudytojus, kad amžiams užčiauptų jiems burnas.
Tačiau likusių gyvųjų parodymais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepatikėjo - neva jie nepatikimi, nes vieni liudytojai yra narkomanai, kiti gali siekti atkeršyti kaltinamiesiems, treti painiojasi pasakodami apie dalykus, vykusius praeitą tūkstantmetį.
Kai teisėjų kolegija (pirmininkė L.Garnelienė, teisėjai Regina Gaudutienė ir Svajūnas Knizleris) paskelbė nuosprendį, jis nuskambėjo lyg teisiamųjų advokatų Ipolito Nekrošiaus ir Gintauto Daugėlos ginamoji kalba. Tyrėjų pateiktus įrodymus teismas atmetė kaip nepatikimus, suabejojo kiekvienu kaltinamojo akto teiginiu. Tačiau visiškai nevertino spalvingų kaltinamųjų Gintaro Račkausko ir Valdo Butkevičiaus asmenybių.
Perskaitęs Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, visiškai išteisinusį V.Butkevičių ir G.Račkauską, nė neįtartum, kad teisiamieji - ne paprasti žmogeliai, nežinia kodėl apkaltinti nužudymu, o dešimtmetį
Telšius terorizavusios "Šilinių" gaujos žiauriausi smogikai, žudę patys ir organizavę nužudymus, vertę žmones vergiškai jiems tarnauti išgryninant auksą iš radijo detalių, spausdinant falsifikuotus dolerius, atiminėdavę iš prakutusių verslininkų visą užgyventą turtą, įbaugintiesiems palikdavę skurdų pasirinkimą: mirti arba su šeimomis bėgti iš Lietuvos. O neištvėrusieji patyčių ir baimės virto valkatomis, alkoholikais, narkomanais... Šiaulių apygardos teismas, kurio nuosprendį Apeliacinis teismas panaikino, vertindamas tuos pačius įrodymus 2006 metų gegužės 15-ąją G.Račkauskui ir V.Butkevičiui skyrė po dešimt metų laisvės atėmimo.
Nuo 1990-ųjų siautėjusi gauja susiurbė telšiškių pinigus, ko gero, tikėdamasi, jog naująjį tūkstantmetį įvyks banditų virsmas į gerbiamus verslininkus, milijonais skaičiuojančius turtus. Šiam virsmui sutrukdė LKPB ONTVV ir Generalinės prokuratūros pareigūnai, surinkę tiek banditų veiklos įrodymų, kad teisėjai, pastaraisiais metais išnagrinėję kelias atskleistas bylas, negalėjo nepasodinti gaujos branduolio už grotų. Bet prieš patekdami į areštines nusikaltėliai sugebėjo patikimai paslėpti sukauptus turtus. O laisvėje jie turi mažiausiai vieną visiškai atsidavusį gynėją - iš pardavėjos advokate virtusią, Vilniuje advokatų kontoroje dirbančią Ramunę Šilys, gaujos vado Vinco Šilio žmoną.
Draugo išdavystė
29-erių R.Pociaus gyvybė nutrūko 1992 metų balandžio 19-ąją apie 14 val. viename Telšių rajono Rainių miestelyje esančių daugiabučių, į kurį jį nusiviliojo senas pažįstamas ir buvęs bendradarbis Zenonas Jonušas. Kai kas tvirtina, kad Z.Jonušas buvo prasiskolinęs R.Pociui.
R.Pocius buvo iš tų jaunų telšiškių, kurie paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais skubėjo pasinaudoti atsivėrusiomis verslo galimybėmis. Jis samdydavo darbininkų brigadas Rusijoje ir Baltarusijoje dažyti stambius gamybos objektus.
Daug keliaudamas po buvusią Sovietų Sąjungą R.Pocius nepraleido progos užsiimti tuo metu itin pelningu aukso išgryninimu iš radijo detalių. Lietuvis prekiavo ir gyvačių nuodais - atsiveždavo jų iš Azijos respublikų.
Z.Jonušas tapo pagrindiniu bylos liudytoju iškart, kai tik R.Pociaus dingo. Dar niekas nežinojo, ar jis gyvas, ar ne (jauno vyro kūnas rastas tik po trejų metų), o Z.Jonušas jau buvo iškviestas į Telšių policiją. Praėjus keturioms dienoms po apklausos liudytojas pasirodė gydytojams - ant jo kūno ir veido nebuvo matyti sveikų vietų.
Kas sumušė - ar policininkai, reikalaudami prisipažinti, ar "šiliniai", iš saviškių Telšių policijoje sužinoję, kad Z.Jonušas paminėjo pareigūnams "Šilinių" gaujos smogiko V.Butkevičiaus pavardę, tikriausiai niekada nepaaiškės. Z.Jonušas mirė 2001 metų gegužės 24-ąją.
Per tuos devynerius metus, praėjusius nuo R.Pociaus žūties iki ankstyvos Z.Jonušo mirties, Zenonas spėjo daug svarbaus papasakoti pareigūnams. Iškart po pirmos apklausos jis 1992 metų vasarą pabėgo į Vidurinę Aziją. Ten net vedė, bet po trejų metų sugrįžo į Lietuvą. Telšiuose pasirodžiusį bėglį pirmi pasitiko pareigūnai.
Iš pradžių jis neigė, kad ką nors žino apie R.Pociaus nužudymą, tačiau po poros mėnesių prisipažino dalyvavęs egzekucijoje. Z.Jonušas smulkiai papasakojo, kaip nuviliojo draugą į butą Rainiuose, kur jo laukė pasala, kaip žudikai jį kamantinėjo, bandydami sužinoti apie pasikėsinimą į V.Šilį (R.Pocius, kaip teigiama, 1992-aisiais bandė nušauti V.Šilį, tuo metu dar "Masčio" fabriko kroviką, tik pradėjusios stiprėti gaujos 26 metų vadeivą, tačiau pataikė ne į galvą, o į koją). Liudytojas davė parodymus, kaip buvo nužudytas R.Pocius, ir parodė, kur paslėptas jo kūnas, o kur - kilimas, į kurį suvyniotas nužudytasis buvo nuvežtas į mišką.
Prieštaringi parodymai
Kai Z.Jonušas 1995 metų spalio 24-ąją pirmą kartą prisipažino, R.Pociaus žudiku jis įvardijo bute Rainiuose tuo metu gyvenusį, policijai gerai pažįstamą Arūną Šileikį, vadinamą reketo ir automobilių vagysčių Telšiuose pradininku, pretendavusiu į miestelio mafijos lyderius. Toks liudijimas Z.Jonušui negrėsė jokiais nemalonumais - A.Šileikis 1992 metų liepos 8 dieną, praėjus porai mėnesių po R.Pociaus nužudymo, buvo nušautas aštuoniomis kulkomis.
Tačiau tai, ką Z.Jonušas atskleidė pareigūnams po dviejų savaičių, 1995-ųjų lapkričio 7 dieną, skambėjo jau visai kitaip. Jis paaiškino tyrėjams, kad iki šiol sakė ne visą tiesą, nes buvo įbaugintas. Tiesa ta, kad A.Šileikis egzekucijos dieną buvo kažkur išvykęs, o nuomojamo buto raktus palikęs V.Butkevičiui. Z.Jonušas nurodė, jog R.Pocių nužudė G.Račkauskas ir V.Butkevičius - siaubą telšiškiams kėlę "šilinių" smogikai.
1996 metų vasarą R.Pociaus nužudymo byla pasiekė Šiaulių apygardos teismą. Tyrėjai tikėjosi, kad žudikai bus nuteisti. Tačiau teisme viskas pasisuko kitaip. Buvo nuteistas tik Z.Jonušas. Už tai, kad žinojo apie nusikaltimą, bet nepranešė, ir pasisavino nužudytojo dokumentus bei automobilyje likusias radijo detales.
Teisme Z.Jonušas paneigė anksčiau duotus parodymus, kalbėjo, esą pareigūnai jį privertė apšmeižti G.Račkauską ir V.Butkevičių. Nors teisiamieji dažnai teisme keičia parodymus, duotus per ikiteisminį tyrimą, teisėjai retai jais tiki. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip: teismas išteisino G.Račkauską ir V.Butkevičių.
Teisiamiesiems padėjo išvengti bausmės ir nepaaiškinami Telšių policininkų veiksmai - 1996 metų sausį jie, neatlikę ekspertizės, sunaikino pelkėje rastą kilimą, į kurį buvo suvyniotas R.Pociaus kūnas ir ant kurio galėjo būti likę svarbių pėdsakų.
Bandito atgaila
Aštuonerius metus ant lentynos dūlojusiai bylai įkvėpė gyvybės Šiaulių banditas Artūras Kibildis, suimtas už kitus nusikaltimus, tarp jų - už Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimą ir Rusijos milijonieriaus Genadijaus Dzenio nužudymą 1997 metais.
Atlikdamas bausmę 2004-ųjų birželį A.Kibildis paprašė jį apklausti R.Pociaus nužudymo byloje. Jis prisipažino, kad 1996 metais darė poveikį liudytojui Z.Jonušui, kuris Šiaulių tardymo izoliatoriuje laukė teismo. Per tardymo izoliatoriaus darbuotojus perdavė jam mobiliojo ryšio telefoną, o paskambinęs įkalbėjo pakeisti parodymus V.Butkevičiaus ir G.Račkausko naudai. A.Kibildis patvirtino žinojęs iš žudikų, kad R.Pocius buvo nužudytas dėl to, jog "šiliniai" įtarė, kad jis bandė nušauti V.Šilį.
2004 metų gruodžio 21 dieną Aukščiausiasis Teismas, remdamasis prokurorų užfiksuotais A.Kibildžio parodymais, panaikino išteisinamąjį Šiaulių apygardos teismo nuosprendį. LKPB ONTVV pareigūnai drauge su Generaline prokuratūra ėmėsi bylos iš naujo. Tirdami ankstesnius gaujos nusikaltimus jie buvo surinkę įrodymų, kad "šiliniai", pasitarę su Telšių advokatu, versdavo savo aukas eiti pas Telšių notarę ir patvirtinti dokumentą, jog neturi jokių pretenzijų dėl atimtų butų ar turto. Taigi nebuvo paslaptis, kad banditai mokėjo priversti žmones kalbėti taip, kaip jie reikalavo. Be to, su Z.Jonušu, grįžusiu iš laisvės atėmimo vietos, bendravęs jo pažįstamas paliudijo, kad šis prisipažino Šiaulių teisme pakeitęs parodymus, nes išsigandęs V.Butkevičiaus ir G.Račkausko.
Atnaujinus tyrimą atsirado ir daugiau liudytojų. 2004 metais "Šilinių" gauja buvo sutriuškinta, daugumai jos narių skirtos laisvės atėmimo bausmės. Žmonės drąsiau kalbėjo apie gaujos nusikaltimus. Virginijus Brasas, ne kartą su kitais "šiliniais" ėjęs išmušti skolas iš telšiškių, papasakojo 1995 metais gavęs V.Butkevičiaus nurodymą surasti ir iškasti R.Pociaus palaikus. Ieškojo jų su Antanu Nagliu, taip pat dalyvavusiu "Šilinių" gaujos veikloje, tačiau nerado.
A.Naglio pareigūnams apklausti nepavyko - jis nušautas 1995 metų gruodžio 19-ąją. Ši žmogžudystė dar neatskleista. O V.Braso ir A.Naglio iškasinėtos duobės - tikras faktas, kurį 1995-ųjų spalį pastebėjo ir užfiksavo R.Pociaus kūno atvažiavę ieškoti ir jį suradę pareigūnai.
Buvusi R.Račkausko žmona Rima Račkauskienė prisipažino, kad jos sutuoktinis 1992 metų pavasarį kartą grįžo namo kruvinais drabužiais ir batais, o vėliau ji su vyru vežė kažkokį kilimą iš V.Butkevičiaus namų. Moteris spėjo, jog kilimas egzekucijos vietoje buvo patiestas vietoj paslėptojo pelkėje.
Liudytojai teismui netiko
Apeliacinis teismas nepatikėjo A.Kibildžio, R.Račkauskienės, V.Braso ir dar kelių liudytojų parodymais. Nors A.Kibildžio parodymus pripažino Aukščiausiasis Teismas, panaikinęs Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, Apeliacinio teismo teisėjai įžvelgė procesinių pažeidimų. Jie pageidavo naujesnių liudijimų. O jų nėra ir negali būti. A.Kibildis mirė 2005 metų kovo 29-ąją. Penkios dienos prieš mirtį jis sugebėjo dar kartą patvirtinti savo anksčiau duotus parodymus.
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės L.Garnelienės ir jos kolegų neįtikino V.Braso žodžiai, nes liudytojas neneigė vartojantis narkotikus. Netiko ir R.Račkauskienės liudijimas, mat ji galinti kerštauti buvusiam vyrui. Teisėjai surado daugiau ir prieštaravimų bei neatitikimų kitų liudytojų parodymuose, nors tai neturėtų stebinti žinant, kad pasakojama apie 10-15 metų senumo įvykius.
"Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, - pareiškė Apeliacinio teismo teisėjų kolegija. - Kadangi nagrinėjamoje byloje išnaudojus visas galimybes nepavyko pašalinti abejonių, jos aiškinamos nuteistųjų V.Butkevičiaus ir G.Račkausko naudai."
Iš baudžiamųjų bylų praktikos žinoma, kad tais atvejais, kai teisiamieji neprisipažįsta padarę nusikaltimą, abejonių visuomet būna. Tačiau kai teisiamiesiems atstovauja ne tokie įtakingi advokatai kaip I.Nekrošius ir G.Daugėla, kai teisėjai objektyviai įvertina visumą įrodymų ir nesitiki, kad liudys tik pavyzdingi visuomenės nariai, nuosprendžiai priimami. Teisingi nuosprendžiai. Net jei žudikai būna gerokai praretinę liudytojų gretas.
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnai kartu su Generaline prokuratūra toliau tiria praėjusį dešimtmetį Telšiuose įvykdytus nusikaltimus. Baigiamos atskleisti dar kai kurių nužudymų detalės.
Netrukus teismus turėtų pasiekti kelios naujos bylos. Nors pareigūnai vengia kalbėti apie papildomus įrodymus, gautus dėl R.Pociaus nužudymo aplinkybių tiriant kitas bylas, neatmetama, jog tie įrodymai privers teisėjus dar kartą panaikinti išteisinamąjį nuosprendį "Šilinių" gaujos smogikams.
Rūta Skatikaitė
