„Nutukimas yra liga, kurią būtina gydyti. Net šiais laikais žmonės mano, kad tai – paprasčiausias apsileidimas, ir visada parekomenduos kokią nors dietą. Geriausia iš jų, žinoma, yra MĖ („mažiau ėsk“). Bet smegenų žmogui neišoperuosi, jei valios nėra, – be jokių užuolankų prabilo 47 metų kaunietė Audronė Jaruševičienė, kurios dietų ir skrandžio mažinimo operacijų bagažas akivaizdžiai yra per didelis. – Dabar jau tiksliai žinau, kad storumas mano gyvenime buvo pats baisiausias dalykas.“
Svorio pikas
Visą gyvenimą Audronę vargino antsvoris. Stambi nuo vaikystės, 8 klasėje ji svėrė jau 74 kg. Kęsdama patyčias, jausdama baisią gėdą, tverdama užgauliojimus, kurie, kaip pati sako, šiais laikais – dar žiauresni, vien dėl storumo metusi mokslus vadinamajame technikume, daugelį metų augino svorį. Tekėdama 25-erių, jau svėrė 96 kg. Gimė vaikas ir, nespėjus net apsidairyti, svoris dar labiau padidėjo, iki 117 kg.
Baimės ir patyčių šleifas pasivydavo net nuėjus pas gydytojus. Vos dėl ko nors pasiskųsdavo, gydytojai sakydavo: „Tai pirmiausia numesk svorio.“ Bet tada dar jaunai moteriai didžiulis antsvoris netrukdė. „Aš sau ramiai dirbau, gyvenau, auginau vaiką. Visą gyvenimą dirbau siuvėja, audėja, niekas netrukdė, per gyvenimą ėjau kaip tankas. Kažkokių ypatingų dietų niekada nesilaikiau, kol susirgau. Stubure ėmė rastis ataugų, jos viską užspaudė, pradėjo darytis sunku vaikščioti“, – atviravo ji.
Lūžis įvyko prieš beveik 7 metus, kai per vieną televizijos laidą parodė stambią moteriškę, kuri net su lazdomis turėjo vaikščioti, nes kitaip nepaėjo, nors buvo dar tik 41 metų. „Sėdžiu, žiūriu į televizorių ir galvoju: „Man lygiai tas pats.“ Juk buvo toks metas, kad 50 metrų nebegalėdavau paeiti, nebejausdavau kojų. Jau ir iš namų retai išeidavau... 40 metų būdama net pradėjau vaikščioti su lazdomis“, – patirtais išgyvenimais dalijosi moteris.
Tada jau svėrė 155 kg, daugiausiai per visą savo gyvenimą. Paklausta, negi nebandė laikytis dietų, Audronė prasitarė: „Buvo tų dietų. Bet joms reikia daug valios: tris dienas pasilaikai, ir viskas. Juk kiek gali nevalgyti? Kiek galima „sėdėti ant“ tų nelaimingų dietų? Numetu kankindamasi 5 kg, bet nieko nesimato. „Teko pagulėti ir endokrinologijos skyriuje, kur buvo pasakyta, lyg kirviu nukirsta: „Atmaitinti“ mes galime, bet dietologų tokiems, kurie meta svorį, nėra.“
Apsisprendus palengvėja
Tais metais, kai Audronė tvirtai pasiryžo gultis po chirurgo skalpeliu, jau buvo plačiai žinoma, kad skrandžio mažinimo operacijos padarytos ne vienai Lietuvos žvaigždei. Kai Vilniuje profesorius Gintautas Brimas darė dar tik vadinamąsias žiedavimo operacijas, Kaune profesorius Almantas Maleckas skrandį mažino trimis būdais: darė apylanką, dėjo žiedą ir vamzdelį.
„Labiausiai nustebino tai, kad profesorius, kai atėjau pas jį, kitaip nei kiti gydytojai, priėmė, o ne išbarė. Tada jo ir paklausiau, kokia operacija man labiausiai tiktų. Pasiūlė apylanką. Tąkart už operaciją mokėjau 4 800 Lt. Kita vertus, sakyti, kad mokėjau už operaciją, negalėčiau: susimoki už įrankius, o gulėjimą ligoninėje apmoka Ligonių kasos“, – apie stovėjimą finišo tiesiojoje operacijos link pasakojo Audronė.
„Prieš operaciją griežčiau reikalaujama numesti nors kiek svorio. Man iki operacijos buvo likęs mėnuo, bet taip ir nepavyko jo numesti. Tiesiog negalėjau nevalgyti. Negalėjau. Prisipažįstu. Smegenų gi niekas neoperuoja, kad nenorėtum valgyti“, – atviravo moteris.
Per trumpa sėkmės istorija
Sklandžiai, sėkmingai, be komplikacijų... Taip Audronė apibūdino profesoriaus A.Malecko darbą. Ir pridūrė: „Įsivaizduojate, 155 kg mėsos ant stalo. Turėjo būti sunki operacija. Juk nė vienas gydytojas nenori nužudyti žmogaus.“
Šioje vietoje prasidėjo sėkmės istorija, trukusi... per trumpai. Tiesa, iš pradžių svoris krito. Audronė per metus numetė 58 kg: „Svėriau tik 97 kg. Aišku, apėmė euforija, kokia aš liekna ir pati sau graži. Svoris krito, nes maistas per stemplę papuldavo į „mažąjį skranduką“ ir iškart į žarnyną. Taigi, virškino ne skrandis, o žarnynas. Toks svoris laikėsi trejus metus. Dabar galiu pasakyti: jei ne ši operacija, būčiau numirusi.“
„Bet stebuklų nebūna, – nusivylusi kalbėjo moteris. – Kaip ir profesorius sakė: „Duodu įrankį, po to dirbk pats.“ Juk galėtume ir sportuoti, ir prie žaliavalgystės pereiti, bet ne visi turi valios. Žmonės linkę sakyti: „Va, aš nieko nevalgau.“ Tai – melas. Juk visi mes storėjame nuo maisto. Nėra žmogaus, kuris storėtų nuo oro.“
Ant to paties grėblio
Po ketverių metų svoris ėmė augti. „Svėriausi kiekvieną dieną, rašydavausi, kiek sveriu, ir matydavau, kad svoris jau auga. Mačiau ir 101 kg, ir 105 kg. Galvodavau: „Ai, gal dar nukris.“ Galiausiai priaugau 10 kg. Profesorius A.Maleckas paaiškino, kad tiek priaugti – visiškai normalu. Vis dėlto pasiūlė laikytis tam tikros dietos. Visiškai nesisekė. Priaugau dar 5 kg. Per šešerius metus – iki 119 kg, t. y. 22 kg. Ir vėl prasidėjo didžiulės problemos su kojomis. Įsivaizduokite: jei jums kas ant pečių uždėtų bulvių maišą, juk nugriūtumėte vietoje“, – apie storulių kasdienybę kalbėjo Audronė.
Ji sakė, kad prasidėjo tragedija: „Negalėjau susivaldyti: visą laiką buvau alkana, net verkdavau. Teko vėl keliauti pas profesorių. Jis ištyrė, kad tas „mažasis skrandukas“ nepadidėjęs, tiesiog žarnynas priprato virškinti maistą ir pradėjo viską „varyti į svorį“. Vėl ryžausi operacijai, nes siaubingai bijojau priaugti svorio. Gydytojas pasiūlė skrandžio mažinimo operaciją, uždedant žiedą, kuri kainavo 7 000 Lt.“
Per porą mėnesių moteris atsikratė 7 kg, o dabar vėl sveria 98 kg. Svajonė – 80 kg. „Nesijaudinau, kad svoris nekrenta, – svarbu, kad nedidėja. Aš bent jau paeinu. Mano gyvenimo kokybė pagerėjo. Žinau, kad liekna niekada nebūsiu: aš tai suprantu, man to ir nereikia. Aš gelbėjau savo gyvybę, ne grožį“, – pasakojo moteris, patyrusi, ką reiškia skrandžio mažinimo operacijos. O jos vyras, beje, po skrandžio glamžymo operacijos atsikratė 26 kg.
Klementina Puolikaitė-Guobė
