Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigali greitos mitybos alternatyva – sveiko gyvenimo filosofija.
Išaugo nutukėlių ir ligonių visuomenė
Galingiausią pasaulio valstybę – Jungtines Amerikos Valstijas – simbolizuoja ne tik garsioji Laisvės statula. Kalbant apie maistą jos pasauline ikona tapo didžiulis mėsainis, maloniai kviečiantis į perdirbto, hormonų, antibiotikų, pesticidų, dirbtinių priedų prikimštą pigaus ir nesveiko maisto rojų. Jei nori greitai ir gausiai prikimšti skrandį, nusipirkti šio maisto gali neišlipdamas iš automobilio. Tokio gyvenimo būdo pasekmės įspūdingos – du iš trijų suaugusių amerikiečių turi antsvorio, daugiau nei 30 proc. yra nutukę, o jų išvaizdai apibūdinti šis žodis skamba per švelniai. Nutukimas po tabako vartojimo Jungtinėse Amerikos Valstijose tapo antra pagrindine mirties priežastimi (dėl antsvorio šalyje kasmet miršta daugiau nei 400 000 gyventojų) ir didžiule nacionaline sveikatos problema.
Vargu ar koncepto kūrėjai, 1948 metais Kalifornijoje atidarę pirmąjį greitojo maisto restoraną „McDonald“, galėjo įsivaizduoti, kad verslo požiūriu genialus atradimas ne tik pakeis šalies mitybą, ekonomiką, žmonių psichologiją, gyvenimo būdą, bet ir nepaisant neigiamos įtakos sveikatai išplis pasaulyje.
Europos šalys, šimtmečiais puoselėjusios gilias kulinarijos tradicijas, rafinuotą skonį, valgymo kultūrą, taip pat neatsispyrė šiam pavojingam fenomenui. Laimė, blogos mitybos epidemija prieš kelerius metus pradėta stabdyti – žmonės vis labiau ima rūpintis tuo, ką deda į burną, greitojo maisto kavinės į valgiaraštį įtraukia salotų, šviežiai spaustų sulčių, natūralių, geros kokybės užkandžių.
Šiukšlių maistui – ne
1989 metais Italijoje buvo įkurta organizacija „Slow food“ (liet. lėtasis maistas). Šis susivienijimas puoselėja valgymo kultūrą, gina autentiškas įvairių šalių tradicijas ir smulkiųjų vietos ūkininkų produkciją. Šiaurės Europos šalyse sustiprėjo judėjimai, skatinantys nepamiršti tikro, natūraliai užauginto maisto skonio. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dauguma pripratę maitintis kuo pigiau ir nemąstydami apie kokybę, dalis gyventojų taip pat pradėjo priešintis pramoninės žemdirbystės ir maisto gamybos produkcijai, darančiai didžiulę žalą sveikatai ir aplinkai. Prieš 20–30 metų nesveikam „junk food“ (liet. šiukšlių maistui) ir jo neatsakingiems gamintojams atsiradusi opozicija, kurios varomąją jėgą iš pradžių sudarė išsilavinę, pasiturintys Rytų ir Vakarų Amerikos pakrantės didžiųjų miestų gyventojai, su metais išpopuliarėjo paprastesniuose sluoksniuose.
Neseniai lankantis Niujorke nustebino šio įdomaus, eklektiško judėjimo įvairovė ir iniciatyvos, sukėlusios sveikų maisto produktų auginimo ir vartojimo revoliuciją. Prieš porą dešimtmečių dalis jaunų, kaimo gyvenimo išsiilgusių niujorkiečių paliko miestą ir netoli esančius savo vasarnamius pavertė įvairių pakraipų fermomis. Nors persiorientuoti į žaliąjį verslą nebuvo lengva ir teko įnirtingai mokytis žemdirbystės ar gyvulių auginimo pagrindų, entuziazmas ir aistra davė puikių rezultatų. Profesionalais tapusių vietos ūkininkų išaugintų maisto produktų, kiekvieną dieną pristatomų į Niujorką, įvairovė neįtikėtina. Čia galima įsigyti Long Ailando įlankoje auginamų austrių, šalia esančiuose uostuose pagautų žuvų, jūrų gėrybių, šviežios kiaulienos, jautienos, paukščių mėsos ir jos produktų, kiaušinių, pieno produktų, sūrių, daržovių, vaisių, uogų, medaus, šviežių sulčių, aromatingos uogienės, ledų, net gėlių ar vyno. Iš vietoje užaugintų javų kepama duona, pyragai. Dalies fermerių specializacija – retų, nykstančių, užmirštų vaisių, daržovių rūšių, paukščių, gyvulių veislių auginimas. Taip kovojama su galingomis augalų ar gyvulių organizacijomis, vis labiau valdančiomis ir skurdinančiomis planetos maisto resursus. Viename iš tokių Trina Pilonero ūkyje galima įsigyti net 300 pomidorų rūšių, nekalbant apie brokolių, agurkų, špinatų, bulvių ir kitų daržovių atmainų gausą.
Aromatingi subtilių skonių produktai stipriai skiriasi nuo didžiuosiuose prekybos centruose siūlomų plastikinio pavidalo vaisių ir daržovių. Jie seniai domina garsius Niujorko virtuvės virėjus, turinčius galimybę kurti naujus puikios kokybės patiekalus. Judėjimas „Iš fermos – tiesiai ant jūsų stalo“ įtraukia vis daugiau paprastesnių, prieinamų kainų ekologinės pakraipos restoranų. Kai kurie gyvulių augintojai vasarą savaitgaliais rengia kepsnių vakarėlius, kad miestiečiai galėtų iš arčiau susipažinti su ūkių gyvenimu, paskanauti ekologiškos mėsos. Žaliojo gyvenimo būdo fenomenas skatinant kuo dažniau vartoti vietos produktus yra naudingas ir šviežio, geros kokybės maisto ištroškusiems vartotojams, ir jų gamintojams. Jis sukėlė tikrą ekonominį bumą: ypač populiarios tapo ekologiško maisto parduotuvės, garsiajame Manhatano Union
skvere ir kituose žaliuosiuose turguose ūkininkai parduoda savo gaminius, atsirado šias fermas palaikančių specializuotų televizijos laidų, straipsnių spaudoje, leidžiamos vietos produktams pritaikytos receptų knygos, rengiami gero maisto mėgėjų susivienijimai, klubai, festivaliai, kulinarijos kursai. Net mieste įkurtos kelios nedidelės fermos, vaikus supažindinančios su paprasto kaimo gyvenimu ir žadinančios jų jautrumą primirštai gamtai.
Daržoves augina ir ant stogų
Niujorkiečiai taip užsikrėtė sveiko gyvenimo idėja, kad ne vienas įsirengė nedidelius darželius namuose ar ant dangoraižių stogų. Vietos valdžia palaiko tokias iniciatyvas ir entuziastingiems savanoriams suteikia galimybę laisvose vietose tarp miesto pastatų sodinti bei prižiūrėti nedidelius viešus sodelius ir darželius. Pasitelkiant feisbuką rengiami daržininkystės savaitgaliai. Per juos kiekvienas gali tapti vienos dienos žemdirbiu – purenti žemę, sėti, ravėti. Tokie savaitgaliai tampa didžiuliais, chaotiškais, linksmais ir maloniais miesto gyvenimo įvykiais. Specializuotos interneto svetainės pilnos kitų įdomių pasiūlymų ar patarimų. Vietos produktų vartojimą ir rūpinimąsi sveikata skatinantis judėjimas daugumai tapo gyvenimo filosofija, todėl buvo įdomu apie tai pasikalbėti su dviem Niujorke sutiktais naujaisiais fermeriais Brentu Ridge'u ir Joshu Kilmeriu-Purcellu.
„Pirmą kartą pabandėme auginti daržoves ant savo namo stogo Manhatane, – pasakojimą pradėjo Brentas ir Joshas. – Ši patirtis paskatino judėti pirmyn. Kaip ir daugelis Niujorko gyventojų, nusprendėme netoli miesto įsigyti namą, kad savaitgaliais galėtume ištrūkti iš didmiesčio šurmulio ir sumaišties. Kartą išsiruošę kelioms dienoms skinti obuolių užsukome į Šaron Springso miestelį, esantį apie 350 kilometrų į šiaurę nuo Niujorko. 19 amžiuje jis buvo vienas populiariausių vasaros kurortų Amerikoje ir garsėjo sieros bei magnio gydomaisiais šaltiniais. Turtingos rytinės pakrantės šeimos čia pastatė nuostabių dvarų, Viktorijos stiliaus viešbučių, įdomios architektūros sodybų, medžioklės namelių, net prabangų vyrų klubą. Mus taip sužavėjo rami kaimiška miestelio gyvenimo aplinka, kad ten nusipirkome 1802 metais vietos prekybininko Beekmano statytą Džordžijos valstijai būdingo stiliaus dvarelį su 60 hektarų žemės. Iš čia ir kilo fermos pavadinimas „Beekman 1802“.
Kitą dieną pas mus užsuko kaimynas ūkininkas Johnas ir pasiūlė įsigyti 80 ožkų, kurių dėl sunkios finansinės padėties nebesugebėjo išlaikyti. Negalėjome jam atsakyti ir nupirkome visą bandą. Johną pakvietėme padėti mums, metėme darbą mieste – taip atsitiktinai, bet labai greitai 2006-aisiais tapome ūkininkais. Šis gyvenimo ir karjeros posūkis patiems atrodo neįtikėtinas ir beprotiškas. Dabar fermoje, be ožkų, turime kiaulių, karvių, vištų, kalakutų, triušių, žuvų, net lamą, vardu Polka Spot, auginame 110 įvairių, net retų veislių daržovių. Pagrindinė mūsų veikla ir produkcija – produktai iš ožkų pieno. Juos parduodame ekologiško maisto parduotuvėse Niujorke, populiariame ekologiškų prekių parduotuvių tinkle „Whole Foods“, ožkų sūrius perka ir daugiau nei 20 restoranų. Jais žavisi garsūs virtuvės vyriausieji virėjai Marcusas Samuelssohmas, Jeanas Georgesas Vongerichtenas ir Mario Batali.“
Prieš porą metų kaimiško gyvenimo džiaugsmu trykštančius naujuosius ūkininkus pastebėjo ekologiją propaguojančio televizijos kanalo „Planet Green“ prezidentė Laura Michalchyshyn. Ji vyrukams pasiūlė kurti laidas apie savo nuotykius fermoje. Taip atsirado linksma realybės dokumentikos serija „The Fabulous Beekman Boys“, Brentą ir Joshą pavertusi „Žaliojo judėjimo“ žvaigždėmis Amerikoje.
„Geresnio maisto paklausa auga. Dėl mažėjančių kainų jis tampa pasiekiamas daugumai, – toliau pasakojo jaunieji ūkininkai. – JAV neturi tokių kulinarijos tradicijų kaip kitos šalys, nes jų virtuvei įtaką darė daugybė kultūrų. Amerikiečiai nelabai moka ruošti maistą, trūksta subtilumo, kurį puikiai jaučia prancūzai, tačiau norinčiųjų skaniai ir sveikai valgyti atsiranda vis daugiau. Taip kilo mintis parašyti mūsų regionui būdingų sezoninių produktų receptų knygą. Pagrindinė jos mintis yra, kad kiekvienoje šeimoje galima rasti kasdienių mėgstamų ar šventinių patiekalų receptų, perduodamų iš kartos į kartą ir taip išsaugomų ateičiai. Surinkome 100 mūsų giminės tradicija tapusių ir branginamų patiekalų receptų, rastų šeimos archyvuose, užrašytų ant pageltusių popieriaus skiautelių, senose užrašų knygutėse. „The Beekman 1802 Heirloom Recipe Cookbook“ („Beekman 1802 paveldo receptų knyga“) neįprasta ir tuo, kad nuotraukas jai darė fotografė Paulette Tavoramina, garsėjanti aistra virtuvei, kokybiškiems produktams ir nuostabiais fotografuojamais natiurmortais, primenančiais senųjų Olandijos meistrų tapybą. Kai prieš metus Niujorke garsiajame aukcione „Sotheby's“ pamatėme jos darbus, iš karto panorome, kad ši menininkė iliustruotų pirmąją mūsų knygą.“
Natiurmortų ieško turgeliuose
Niujorke sutikta fotografė P.Tavoramina papasakojo, kad ekologiškais produktais susidomėjo prieš 20 metų gyvendama pas draugus Santa Fė, Naujojoje Meksikoje. 600 akrų bičiulių rančoje augo daugybė daržovių. Ten ją pakerėjo ir spalvingas, nuo įvairių gėrybių lūžtantis miestelio turgus. Be galo mėgstanti 17–18 amžiaus italų, ispanų, flamandų natiurmortus, P.Tavoramina pradėjo kurti įvairias šių nuostabių produktų kompozicijas ir jas fotografuoti.
„Gyvenu Niujorke, vaikštau po vietos ūkininkų turgus ir ieškau natiurmortams neįprastų, netobulų daržovių ar vaisių, – pasakojo ji. – Kai fotografavau B.Ridge'o ir J.Kilmer-Purcello kulinarijos knygai, jie kiekvieno sekmadienio vakarą iš savo fermos atveždavo šviežiai surinktų daržovių. Teko labai greitai dirbti, kad jos nenuvystų. Tai buvo nuostabi patirtis, norėčiau su šiais energingais jaunuoliais, kurių galvos visą laiką prikimštos naujų idėjų, bendradarbiauti ir toliau. Žaliojo gyvenimo filosofija man labai artima.“
Amerikos visuomenė vis aktyviau įsitraukia į kovą su blogais mitybos įpročiais ir pavojinga sveikatai greitojo maisto pramone. Gal netrukus pasaulinį JAV nesveiko maisto simbolį – mėsainį pakeis šviežiomis daržovėmis, vaisiais ir kitais skanėstais nukrautas stalas?
Neria LEJAY
