Iki gyvos galvos įkalintas Ričardas Baratinskas, pravarde Marafonas, generaliniam prokurorui buvo parašęs prašymą atnaujinti jo bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kai prokuratūra atsisakė tai padaryti, jos nutarimą R. Baratinskas apskundė.
Vilniaus apygardos teismas R. Baratinsko skundą birželio 11 dieną atmetė. Tuomet dar vienas skundas nukeliavo į Apeliacinį teismą, bet liepos 12-ąją ir šio teismo teisėjas Svajūnas Knizleris nuteistojo skundą atmetė. Šita nutartis jau neskundžiama.
Griežtas nuosprendis
Kaunietis R. Baratinskas (dabar 48 m.), dirbęs individualioje įmonėje prekybos agentu, buvo teisiamas kartu su Vladu Gembutu (53 m.), Vyčiu Čėsna (37 m.) ir Sauliumi Narkevičiumi (59 m.). V. Gembutas – kėdainietis, o kiti trys – iš Kauno. Kėdainietis V. Gembutas – buvęs sovietinės armijos tuometinio Leningrado karinės apygardos dziudo čempionas, černobylietis. Jis palaikė santykius su Panevėžio organizuotomis gaujomis. S. Narkevičius dirbo administratoriumi viešbutyje, o jo krikštasūnis V. Čėsna – sargu.
Jų bylą Kauno apygardos teismas baigė nagrinėti 2002-ųjų gegužės 30-ąją. Tą dieną teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo Kauno apygardos teismo teisėjas Vytautas Antanas Vilutis, paskelbė nuosprendį. Aukščiausia bausme – kalėti iki gyvos galvos – buvo nubausti R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas. Jauniausias grupuotės narys V. Čėsna buvo pasiųstas kalėti 17 metų. Teismas taip pat nutarė konfiskuoti visą nuteistųjų turtą, be to, priteisė iš jų didelius civilinius ieškinius. Per teisminį bylos nagrinėjimą gana šaltakraujiškai elgęsi nusikaltėliai nuosprendį išklausė visiškai ramiai.
Sukūrė gaują
Šie vyrai 1999 metų pradžioje sukūrė nusikalstamą susivienijimą – apsirūpino šaunamaisiais ginklais ir ėmėsi žiaurios veiklos. Pagrindinis Marafono gaujos narių pajamų šaltinis buvo spirito ir narkotinių medžiagų kontrabanda. Be to, jie grobdavo turtingus verslininkus, tikėdamiesi gauti išpirkas. Jie iš anksto suplanuodavo sunkius nusikaltimus, vėliau juos šaltakraujiškai įvykdydavo.
Šios gaujos nariai ne tik glaudžiai bendravo vieni su kitais, bet ir palaikė ryšius su kitomis Panevėžio, Šiaulių gaujomis, netgi su užsienio nusikaltėliais. Artimus ryšius patvirtinantys momentai užfiksuoti bendrose nuotraukose.
Marafono gaujos nariai naudojosi automobiliais, mobiliaisiais telefonais, vežiojosi antrankius ir lipniąsias juostas aukoms surišti, buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais. Nesiskirdavo su kastuvais – kad prireikus galėtų skubiai iškasti duobę ir paslėpti nužudytojo kūną. Planuodami kruvinus darbus, šie nusikaltėliai iš anksto pasiskirstydavo vaidmenimis. Nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio, be kelių smulkesnių, Marafono gauja įvykdė 5 sunkius nusikaltimus.
Teisme nė vienas iš teisiamųjų neprisipažino esąs gaujos narys, visi tikino jokio nusikalstamo susivienijimo nekūrę ir nusikaltimų neįvykdę. R. Baratinskas teigė, jog su kitais teisiamaisiais esąs pažįstamas, tik jokių finansinių reikalų su jais neturėjęs. S. Narkevičius sakė, jog buvęs legaliai įsigijęs du medžioklinius šautuvus ir pistoletą „Beretta“, jog R. Baratinskas bei V. Gembutas esantys jo pažįstami, o V. Čėsna – sūnėnas. Kiti du nusikaltėliai taip pat tvirtino, jog juos visus atseit siejusi tiktai pažintis.
Pirmoji auka
1996 metų pradžioje S. Narkevičius Antanui V., kuris vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo prekiauti vaizdo kasetėmis, paskolino 100 000 JAV dolerių verslui plėtoti. Iki 1999 metų pradžios skolininkas grąžino tik dalį paskolos ir ėmė slapstytis nuo kreditoriaus.
Tų pačių metų gegužės ar birželio mėnesį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė S. Narkevičių su Antanu V. neva aptarti skolos grąžinimo klausimų. Tik vietoj normalaus pokalbio banditai Antaną V. nusivežė į Puidinės mišką (Kauno r.), čia iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, o tada mušė kumščiais, lazda, spardė, badė peiliu... Nužudytą vyriškį užkasė miške. Lavonas buvo surastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną.
Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas neprisipažino nužudę Antaną V. Savo ruožtu R. Baratinskas tiek per parengtinį tyrimą, tiek teisme pasakojo, kad S. Narkevičius jam papasakojęs, kaip nužudė prekybininką. Pastarojo tėvai jau buvo mirę, o su žmona buvo išsiskyręs, tad apie jo dingimą net nebuvo pranešta policijai ir niekas jo neieškojo. Lapės atkapstytus Antano V. palaikus aptiko uogautojai. Tada R. Baratinskas apie jį ir papasakojo prokurorui Vladimirui Kakoškinui.
Išgelbėjo išpirka
Gvidas G. šiems žiauriems nusikaltėliams į rankas pakliuvo 1999 metų vasarą. Kaune, Partizanų gatvėje, įsisodinę Gvidą G. į automobilį, R. Baratinskas, S. Narkevičius, V. Gembutas ir V. Čėsna nusivežė jį į Rokų kaime esantį R. Baratinsko giminių sodo namelį. Čia jį nuvedė į rūsį, lipniąja juosta surišo rankas bei kojas ir ėmė reikalauti duoklės – pinigų už „apsaugą“. Tą pačią dieną iš Gvido brolio gavę 50 000 litų, auką paleido.
Beje, patys broliai teisme neva neprisiminę, kad iš jųdviejų teisiamieji prievartavo turtą. Gvidas G. net neprisiminęs, kad buvo nuvežtas į sodo namelį ir kalinamas rūsyje. Teismas tokius parodymus įvertino kritiškai ir nusprendė, kad jiedu bijo keršto. Tam teisėjai turėjo pagrindo. Broliai buvo kreipęsi į „Ekskomisarų biurą“ – apie tai paliudijo jo darbuotojai.
Neišvengė ir nesėkmių
Marafono gaujos nariai būsimus nusikaltimus gerai apgalvodavo, bet ir jiems nepavykdavo išvengti nesėkmių. 2000-ųjų sausį jie susitarė pagrobti verslininką, vienos įmonės generalinį direktorių Rytį B. Tam kruopščiai ruošėsi – išsiaiškino jo darbovietę bei gyvenamąją vietą, automobilį, kuriuo važinėja, pasidomėjo, ar jis neturi apsaugos.
Nusikaltėliai direktoriaus laukė kelyje iš Kauno į Šlienavą, prie Girionių kaimo. Rytis B., užvažiavęs ant specialiai per kelią banditų permesto spygliuoto takelio ir pradūręs dvi padangas, nestabdydamas nuvažiavo į Šlienavą ir mobiliuoju telefonu išsikvietė apsaugą. Nusikaltėliai bandė vytis, sekė automobilį, bet Ryčio B. pagrobti vis dėlto nepasisekė, nes kaime buvo daug žmonių.
Marafono gaujai nepasisekė pagrobti (ir išsireikalauti tam tikrą pinigų sumą) ir kito verslininko, Zigmo P., kuriam buvo surengę pasalą Kauną juosiančiame kelyje.
Šie banditai buvo ketinę pagrobti ir buvusį EBSW viceprezidentą Algį P. – jis išliko sveikas ir gyvas, tiktai sužalotu antakiu.
Žudė be gailesčio
Itin žiauriai Marafono gauja susidorojo su Egidijumi G., o lemtingą akimirką nuo banditų rankos krito ir jo draugas Raimondas K.
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas Egidijui G. paskolino 60 000 JAV dolerių ir ėmė domėtis pastarojo verslu. Kadangi vyriškis skolos grąžinti neskubėjo, jį buvo nuspręsta nužudyti. Nusikaltimo vieta tapo Keleriškių miške (Kėdainių r.) esantis apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmieji čia atvažiavo V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau – R. Baratinskas, V. Gembutas, o kartu su jais – ir Egidijus G. Pastarajam kompaniją palaikė Raimondas K. Jis banditams buvo visiškai nereikalingas, todėl, kai visi suėjo į angarą, V. Gembutas iš pistoleto TT į Raimondą K. paleido du šūvius... Tuo metu likusieji gaujos nariai pasirūpino, kad niekas iš angaro neišeitų, automobilio šviesomis apšvietė įvykio vietą.
Egidijus G. bandė pabėgti, bet S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi ir tas suklupo. Paskui banditai surakino vyriškį antrankiais ir įsisodino į automobilį. Raimondo K. lavoną suvyniojo į polietileną ir įmetė į V. Čėsnos automobilio bagažinę. Vėliau, parinkę vietą, nužudytąjį užkasė. Jie pasigrobė ir vertingus aukos daiktus – 6000 litų kainuojantį laikrodį, mobilųjį telefoną, automobilio dokumentus.
Egidijų G. nusikaltėliai nusivežė į Kauno rajone, „Lokomotyvo“ sodų bendrijoje, esantį S. Narkevičiaus uošvio namelį. Šio namelio rūsyje, surišę rankas bei kojas, ant kaklo užnėrę kilpą, Egidijų G. jie prievarta girdė ir pasikeisdami saugojo. Banditai tyčiodamiesi tikino, jog nusigėręs jis praras pusiausvyrą, kris ir savaime pasikars. Bet Egidijus G. nepasidavė, beprotiška nervinė įtampa neleido jam apsvaigti, todėl banditai patys ėmėsi kruvino darbo. Balandžio 8 dieną jie savo auką nusivežė į Sausynės miškelį (Kauno r.). Ten V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, tada pastarasis su V. Gembutu Egidijų G. pasmaugė ir užkasė. Jo lavonas buvo rastas 2000 metų liepos 18-ąją.
Pasprukęs „lavonas“
Vienu kraupiausių Marafono grupuotės nusikaltimų galima laikyti ir dar dviejų žmonių nužudymą Kėdainių rajone. Pabijoję, jog Ričardas P. gali tapti ką tik įvykdytos dviejų vyriškių žmogžudystės liudininku (jis žinojo, su kuo išvažiavo ir dingo Raimondas K. bei Egidijus G.), nusprendė jį nužudyti. R. Baratinskas, V. Narkevičius ir V. Gembutas balandžio 7-osios naktį, susitarę su Ričardu P., atvažiavo ties Vilniaus–Klaipėdos autostrados 137-uoju kilometru (Kėdainių r.) ir sustojo prie įvažiavimo į senąjį Žemaičių plentą. O kadangi kartu su Ričardu P. dar atvyko Vilmantas Č. bei Jonas V., čia pat buvo nuspręsta susidoroti su visais trimis.
Pirmiausia S. Narkevičius priėjo prie Vilmanto Č. automobilio, atidarė priekines dureles ir iš pistoleto penkiais šūviais mirtinai jį sužalojo, o trims šūviais sužeidė JonąV. Šis apsimetė mirusiu. Tuo pačiu metu R. Baratinskas iš pistoleto septyniais šūviais nušovė Ričardą P., kuris stovėjo prie automobilio. Vėliau, banditams išvilkus sušaudytuosius iš automobilio ir suguldžius prie ką tik R. Baratinsko nušauto Ričardo P., Vilmantas Č. sudejavo, todėl V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir suvarė peilį. Kai nusikaltėliai, palikę aukų kūnus, nuėjo į mišką kasti duobės, Jonui V. pavyko pabėgti...
Grįžę ir neradę vienos aukos, banditai puolė dingusiojo ieškoti, tačiau nerado. Tuomet Ričardo P. lavoną įmetė į melioracijos šulinį, o Vilmantą Č. užkasė miške. Pakelėje paslėpė ir ginklus.
Na o sužeistasis Jonas V. sugebėjo telefonu išsikviesti draugą ir šis jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Medikai išgelbėjo jam gyvybę ir tai tapo šios gaujos baigties atskaitos tašku.
Vienybė baigėsi teisme
Vykstant teismo procesui visi keturi teisiamieji ėmė suvokti, jog už tokius kruvinus darbus neišvengs aukščiausios bausmės, todėl pradėjo įnirtingai versti kaltę vienas kitam. Gaujos vienybė baigėsi. Nusikaltimai buvo išaiškinti daugiausia pagal V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymus, suradus atitinkamus įkalčius – lavonus ir jų užkasimo vietas, ginklus, žudymo įrankius. Tiesa, teisme daugelį parodymų V. Čėsna pakeitė, tačiau teismas vadovavosi jo parodymais, duotais per tardymą.
Nors parodymai buvo padriki, juos dar papildžius įkalčiais, iki smulkmenų paaiškėjo nusikaltimai ir jų aplinkybės. Buvo gauta duomenų, jog Jonui V. besigydant klinikose, gaujos nariai ėmė aiškintis, kurioje palatoje guli jiems iš kruvinų rankų išsprūdusi auka, ir ketino pro langą įmesti granatą. Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad per sprogimą galėtų žūti ir kiti ligoniai, medicinos seserys ar gydytojai.
Nepaprastą žiaurumą įrodo žudikų elgesys su aukomis. Štai kai S. Narkevičiaus peršautas Vilmantas Č. dejavo iš skausmo, V. Gembutas šaltakraujiškai jam į krūtinę įsmeigė peilį. Tas pats V. Gembutas, dviem šūviais nušovęs Raimondą K., jam kaklą dar traiškė koja. Atrodo, jog tiktai vienas iš šios gaujos narių, V. Čėsna, savo rankomis žmonių nežudė. Jis atlikdavo „pagalbinius darbus“ – naikindavo daiktinius įrodymus, degindavo dokumentus ir t. t. Likusieji – R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas – buvo tikri žvėrys. Teismo procesui pirmininkavęs teisėjas V. A. Vilutis prisipažino, jog per savo 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.
Visi teisiamieji nuosprendžius apskundė ir tie ilgai sukosi teismų karuselėje, kol galų gale tašką padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nors teisiamiesiems inkriminuoti sunkūs nusikaltimai ir buvo perkvalifikuoti pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, tačiau tik vienam iš jų – V. Čėsnai – buvo 2 metais sušvelninta laisvės atėmimo bausmė. Kitiems trims paliktas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Susprogdino kėdainietį
Trys iš šių nuteistųjų – V. Gembutas, S. Narkevičius ir V. Čėsna – dar buvo teisiami ir dėl kitų nužudymų.
1992 metų lapkričio 17-ąją, apie pusę vienuoliktos nakties, Kėdainiuose, P. Lukšio gatvėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, ne mažiau kaip 5 šūviais automatiniu 7,62 milimetrų kalibro pistoletu-kulkosvaidžiu buvo nušautas automobilyje „Ford Taurus“ sėdintis Arnas Š. Paskui į automobilį buvo įmesta granata – siekta imituoti susisprogdinimą, neva neatsargiai elgtasi su sprogmeniu. Dėl Arno Š. tyčinio nužudymo, neteisėto šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogmens įgijimo, laikymo ir nešiojimo kaltinimai buvo pareikšti V. Gembutui.
Tyrimo metu nustatyta, kad teisėsaugai žinomas Arnas Š. iš įkalinimo vietos buvo grįžęs 1992 metų kovo mėnesį ir sėkmingai išsikovojęs pripažinimą tarp įtakingų Kėdainių nusikaltėlių. Vienas iš tokių buvo ir V. Gembutas, o su juo naujasis lyderis Arnas Š. konfliktavo.
Apsižioplino
1998 metų liepos 2 dieną Kaune, Savanorių prospekte esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, ketinant parduoti aukso lydinį buvo įvykdyta stambi vagystė. Arūnas D., su broliu iš tėvo paveldėjęs aukso lydinį, nusprendė jį parduoti. Susitikęs su tariamu pirkėju V. Gembutu, pirmąjį kartą už užstatą davė lydinio mėginį prabai nustatyti. Kitą dieną buvo suderėta aukso atnešti daugiau.
Automobilyje V. Gembutui apžiūrinėjant ir sveriant prekę, V. Čėsna pabeldė į vairuotojo langą – kad nukreiptų Arūno ir jo brolio Juozo dėmesį. O vagis tuo metu paspruko su 1306 gramų 901 prabos aukso lydiniu, kurio vertė – 45 760 litų.
Dėl šios stambios vagystės kaltinimai buvo pareikšti V. Gembutui bei V. Čėsnai.
Nepasisekė
1999 metų rugsėjo 24-osios vakarą, apie pusę dešimtos, Kaune, Medvėgalio gatvėje, buvo pasikėsinta nužudyti į namus grįžtantį Borisą A. Eidamas laiptinės link jis pajuto skausmą nugaroje. Supratęs, kad į jį šaudoma, pasileido bėgti į laiptinę ir pasislėpė lifte.
Tyrimo metu nustatyta, kad Borisas A. buvo sekamas nuo birželio mėnesio. Esama duomenų, kad nužudymas buvo užsakytas, o už tai ketinta sumokėti 10 000 JAV dolerių. Šaudyta pistoletu TT. Borisas A. buvo sužalotas trimis šūviais – padarytos šautinės žaizdos kairėje pilvo pusėje, kairėje šlaunyje, dešinėje plaštakoje.
Kaltinimai dėl pasikėsinimo nužudyti Borisą A. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu pareikšti nusikalstamo susivienijimo nariams V. Gembutui, S. Narkevičiui ir V. Čėsnai.
Lavonas bazėje
V. Gembutui su S. Narkevičiumi buvo inkriminuojamas ir Gintaro Romualdo T. tyčinis nužudymas, be to, jo daiktų ir dokumentų vagystė. Gintaro Romualdo T. lavonas buvo rastas 2000 metų rugpjūčio 4 dieną Kėdainių rajone, Keleriškių miške, buvusios sovietų armijos raketinės bazės teritorijoje, po statybinėmis atliekomis.
Tyrimo metu nustatyta, kad Gintaras Romualdas T. buvo pasiūlęs S. Narkevičiui įsigyti patalpas Kauno centre, Laisvės alėjoje, dėl kurių jis bylinėjosi su vienu iš koncerno EBSW vadovų. Vėliau Gintarui Romualdui T. pradėjus vilkinti teismo procesą ir atidėlioti patalpų pardavimą S. Narkevičiui, 1999-ųjų gruodžio 17 dieną jis buvo išviliotas iš namų neva pasikalbėti verslo klausimais. Nuo tos dienos artimieji jo gyvo nebematė.
Laikėsi Europos nurodymų
Šią bylą Kauno apygardos prokurorai atidavė teismui remdamiesi R. Baratinsko-Marafono parodymais. Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, jis padėjo atskleisti daugelį nusikaltimų. Todėl prokurorai teismui siūlė padaryti geranoriškai bendradarbiavusiam R. Baratinskui įstatymų numatytą išimtį – nubausti jį tik 13 metų laisvės atėmimo bausme. Vis dėlto bylą išnagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkas V. A. Vilutis, Jurgis Kiškis ir Valdas Vitunskas) paskyrė R. Baratinskui laisvės atėmimą iki gyvos galvos – kaip ir dviem savo kaltės nepripažinusiems jo bendrams.
Po tokio nuosprendžio R. Baratinskas padarė savas išvadas ir antrajame teisme jau neliudijo prieš savo buvusius bendrininkus.
Be to, ir tą bylą nagrinėjusi Kauno apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, kuriai pirmininkavo Regina Majauskienė, o jai talkino teisėjai Romas Aikevičius bei Gytis Večerskas, R. Baratinsko parodymų atžvilgiu buvo nusiteikusi kritiškai. Teisėjų nuomone, jis mėgo apkalbėti savo bendrininkus, meluodavo menkindamas savo vaidmenį. Teisėjai atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtoje Baragiolos prieš Šveicariją byloje konstatuota, kad būtina laikytis kritiško požiūrio į bendrininkų parodymus ir kad nuteisimas pagal juos galimas tik esant ir kitų kaltę patvirtinančių įrodymų. O tokių įrodymų antrojoje byloje surinkta nebuvo, todėl kolegija nusprendė visus tris vyrus išteisinti.
Kaltinimai prokurorams
Vėliau R. Baratinskas dar pateikė įvairiausių versijų. Be kita ko, ėmė tvirtinti, kad jo bylos tyrėjai puikiai žinoję, kas buvę tikrieji Kėdainių žudynių užsakovai, tik tuomet prašę nieko apie juos nekalbėti. R. Baratinskas teigė, kad žudynes esą organizavę Arikas Pastuškovas, pravarde Storas, bei Ramūnas Kuzminas, pravarde Ramaškė. Apie visa tai gerai žinojęs ir dar vienas kaunietis – Jonas Bielskis.
Anot R. Baratinsko, kai 2000-ųjų birželio 16 dieną savo namo kieme buvo nužudytas R. Kuzminas, jis supratęs, kad apie tai kalbėti pavojinga. Prabilęs tik tada, kai minėtieji kauniečiai buvo areštuoti.
Skundai nepagrįsti
Šių metų sausio 9-ąją pareiškimu, o balandžio 10-ąją – skundu R. Baratinskas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir paprašė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes, jo vertinimu, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjas V. A. Vilutis, nagrinėjant Ričardo P. nužudymo aplinkybes, nukentėjusiajam Jonui V. neva uždavęs atsakymą menantį klausimą ir taip pažeidęs Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 275 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagal tuos reikalavimus draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.
Visose instancijose išnagrinėjus R. Baratinsko pretenzijas nuspręsta, kad jokių papildomų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos teismams, nuteistasis nenurodė. Jau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta, kad teisėjai ar prokurorai nagrinėjant R. Baratinsko baudžiamąją bylą būtų nusikalstamai piktnaudžiavę ir kad dėl to būtų buvęs priimtas nepagrįstas nuosprendis.
Tik faktai
444 BPK straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą
1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas;
2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.
2. Kai šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išvardytiems asmenims negalima priimti nuosprendžio, nes kaltinamasis miręs arba suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, naujai paaiškėjusios aplinkybės nustatomos atliekant tyrimą šio Kodekso 446 ir 447 straipsniuose nustatyta tvarka.
Petras KURMELIS
