Kauno apygardos teismas paskyrė griežtą bausmę paskutiniam iš keturių Marijampolės krašto gyventojų, kaltintam brutaliu benamių skriaudimu ir vieno jų nužudymu dar 2008-ųjų vasarą. Jeigu Audrius Andreikėnas (21 m.) būtų nevengęs teismo bausmės ir nepabėgęs iš Lietuvos, šiandien jis būtų jau atlikęs dalį bausmės ir „zonoje“ dairytųsi į lygtinio paleidimo komisiją, kad būtų kuo greičiau išleistas į laisvę.
Sučiuptas Londone
Iškart po to, kai nusikalto kartu su trimis savo bendrais, Audrius Andreikėnas 4 mėnesius buvo suimtas. Tuomet už grotų vaikinui sukako 17 metų, o žudiku jis tapo būdamas vos 16 metų. Užbaigus ikiteisminį tyrimą, visiems keturiems kaltinamiesiems buvo belikę sulaukti tik teismo bausmės, tad teisėsaugininkai pasigailėjo jaunų paklydėlių ir kai kuriuos iš suėmimo paleido. Laisve mėgautis buvo išleistas ir Audrius.
Jis iš pradžių pareigingai lankėsi teismo posėdžiuose, o kai priartėjo nuosprendžio metas, dėjo į kojas. Kaip ir dar vienas jo bičiulis.
Vėl pareigūnų rankose Audrius atsidūrė tik praėjusių metų sausį, kai jį Londone sučiupo vietos policininkai, turėję Europos arešto orderį šiam bėgliui sulaikyti.
Pargabentas bėglys, jau daugiau nei metus srėbęs lietuviško kalėjimo košę, dabar išgirdo, ką dėl jo nusprendė Kauno apygardos teismas. Ogi 10 metų laisvės atėmimo – pati griežčiausia bausmė, kokią Lietuvoje galima skirti nusikaltusiam nepilnamečiui.
Beje, jeigu Lietuvos teismai sumuotų bausmes už kiekvieną nusikalstamą epizodą, kaip daroma kai kuriose tolimojo užsienio šalyse, A. Andreikėnui būtų paskirta kalėti net 20 metų ir 10 mėnesių. Tiek anksčiau neteistas nepilnametis užsidirbo per kelias 2008-ųjų vasaros naktis, kai su kitais trimis bendrininkais siautėjo Marijampolės miesto centre tuo metu buvusiame apleistame mediniame, negyvenamame name, kuriame prieglobstį naktimis būdavo susiradę miesto benamiai, ir tyčiojosi iš jų.
Tyčiojosi brutaliai
Tomis patyčiomis jaunieji chuliganai paprasčiausiai kėlėsi sau nuotaiką. Jie būdavo girti. Teisme vėliau kiekvienas tikino, kad būtų taip nesielgę, jeigu ne alkoholio aptemdytas protas.
Kai keturi girti jaunuoliai „šokdino“ benamių būrelį vieną naktį, vargetos tylėjo, niekam nesiskundė. O pasipriešinti nepajėgė. Todėl chuliganai pamėgo benamių „tašką“ ir ateidavo dažniau. Čia jie jautėsi esą didvyriai, sugebantys diktuoti savo valdžią.
Girtiems chuliganams buvo linksma įsiveržti nelauktiems pas miegančius benamius, išgąsdinti, prikelti ir įbaugintus žmones menkinti įvairiomis žeminančiomis užduotimis.
Įsiveržę į namą, chuliganai pasišviesdavo mobiliaisiais telefonais arba žiebtuvėliais ir išsirinkdavo auką. Tada smūgiuodavo ir spardydavo nelaimėlius, šokinėdavo ant jų.
Po vienos tokios nakties trys suluošinti benamiai (27–47 m.) atsidūrė ligoninėje. Tada apie chuliganų „kvarteto“ egzekucijas tapo žinoma policijoje. Netrukus vienas sumuštas benamis (47 m.) ligoninėje mirė. Kitas, kaip netrukus paaiškėjo, liko luošas iki savo gyvenimo pabaigos. (Pernai jis, būdamas visiškai neįgalus, irgi mirė.)
Tiriant dar paaiškėjo, kad chuliganai tame name buvo tyčiojęsi ir iš dviejų moterų, pagal amžių tinkančių būti jų mamomis: jie baugino jas, liepė nusirengti nuogai ir privertė iššokti per langą iš antrojo aukšto, vertė nuogas vaikščioti naktinėmis gatvėmis, o jaunesniąją „ereliai“ ir seksualiai prievartavo.
Du slapstėsi
2011-ųjų birželį Kauno apygardos teismas griežtai nuteisė du chuliganus iš Suvalkijos – Naujienėlės kaime (Vilkaviškio sav.) užaugusį ir anksčiau 3 kartus už vagystes teistą Raimundą Giedraitį (22 m.) ir anksčiau neteistą marijampolietį Ramūną Dumbliauską (21 m.). Pirmasis nuteistas kalėti 19 metų ir 8 mėnesius, o antrasis – 10 metų.
Teismas tuokart nustatė, kad „linksmybių“ sumanytojas, iniciatorius ir aktyviausias dalyvis buvo smulkaus sudėjimo, labiau į paauglį panašus R. Giedraitis. Tai jis sugundė neblaivius draugus esą „dar nematytais reginiais“.
Tuokart teismo nuosprendį turėjo išgirsti ir dar du bendrininkai, kartu žiauriai tyčiodavęsi iš benamių, tačiau jie – Mokolų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas A. Andreikėnas ir marijampolietis Vitalijus Miežaniecas (25 m.) – jau prieš kelis mėnesius buvo pasislėpę. Skirtingu laiku ir skirtingomis kryptimis sprukę iš Lietuvos, pabūgę teismo bausmės.
Sprukusį bėglį V. Miežaniecą sėkmė lydėjo tik 9 mėnesius – iki 2011-ųjų rugsėjo, o jauniausias iš bendrininkų grupės – A. Andreikėnas – įkliuvo kiek vėliau.
Pernai vasarį V. Miežaniecas, pasvėrus jo „nuopelnus“ (neįrodžius, kad prisidėjo prie vieno benamio nužudymo ir dviejų moterų lytinio išnaudojimo), buvo nuteistas kalėti 7 metus ir 3 mėnesius.
Nelaimingas našlaitis
O A. Andreikėnas nuteistas tik dabar. Nustatyta, kad jis buvo vienas iš aktyviausių benamių skriaudikų. Ne be jo suduotų smūgių vėliau mirė žiauriai suspardytas ir sužalotas vienas benamis, ne be jo pritarimo dvi benamės buvo priverstos seksualiai tenkinti jį ir kitą jauną iškrypėlį.
A. Andreikėnas – iš tų žmonių, kurie jau nuo vaikystės paženklinti nelaimėmis ir gedulu. Berniukas anksti liko be tėvų (šie mirė), tada našlaitį globojo ir patėvis, ir jau teistas dėdė, paskui – globėja. Paauglys neklausydavo savo globėjų, dažnai bėgdavo iš namų, kol susidėjo su minėta vyresniųjų kompanija ir tapo beširdžiu chuliganu, žiauriu žudiku ir paniekos vertu iškrypėliu. Tuomet globėja kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir globotinio oficialiai atsisakė.
Beje, teisme A. Andreikėnas prisipažino dėl visų kaltinimų jam, tačiau parodymus duoti atsisakė. „Neprisimenu, nes seniai tai buvo, ir net nenoriu prisiminti“, – kalbėjo teisiamasis. Tuo tarpu jo bendrininkai, teisiant Audrių tapę liudininkais, irgi buvo nebylūs – dangstėsi esą prasta atmintimi. Tačiau visi patikino, kad anksčiau yra davę teisingus parodymus, be jokių apkalbų. Tuose parodymuose A. Andreikėno kaltė – kaip ant delno.
Namas vaiduoklis
Kai buvo išaiškinti benamių skriaudikai, Marijampolės policijos pareigūnai teigė, kad šie kaimynai ir bičiuliai nuolat vakarais svaigindavosi alkoholiu, o girtų jaunuolių galvose, bevaikštant naktinėmis gatvėmis, ir gimė mintis esą pasilinksminti tyčiojantis iš benamių. Nors patys chuliganai – „gatvės“ vaikai, tačiau jiems, matyt, rūpėjo parodyti, kad dar yra ir už juos nelaimingesnių, silpnesnių žmonių.
Vadinamieji dugno žmonės, „bomžai“, tuo metu Marijampolėje nuolat glausdavosi minėtame apleistame name Žemaitės gatvėje. Dviaukštis namas vaiduoklis, kuriame nebuvo elektros, riogsojo be langų ir durų, apaugęs aukštomis žolėmis, todėl praeivius net kiek ir trikdė. O benamiai buvo prisitempę į namą senų čiužinių ir susirinkdavo šiltai pernakvoti.
Kartais name kildavo barnių ir muštynių, kartą gaisre vos nežuvo trys vargetos, namas baidė galimybe masiškai užsikrėsti kokia nors liga, tačiau ir miesto valdžia, ir policininkai tik traukiojo pečiais – išvaikyti benamius buvo bejėgiai.
O dabar jau aišku: reikėjo kelių šiurpių naktų ir mirtinos tragedijos, kad benamių „taškas“ būtų sunaikintas – nugriautas.
Irena ZUBRICKIENĖ
