Už dešiniųjų pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33 parlamentarai. Už balsavo opoziciniai konservatoriai ir liberalai, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.
Nuomonių išsiskyrimas
Projektą pristatęs konservatorius Audronius Ažubalis tvirtino, jog situacija, kai buvusioji Lietuvos komunistų partija „iki šiol oficialiai neįvertinta už prisidėjimą prie Lietuvos okupacijos bei nusikaltimų prieš tautą sovietų laikotarpiu“ yra paradoksali, nes net sovietų saugumo struktūra KGB buvo politiškai įvertinta, vyko liustracijos procesas ir t.t.
„Nekonstatavus istorinės tiesos, lieka erdvės bet kokiems pasakojimams, vadinamajai asmeninei nuomonei. Viena iš jų, jog ir tada su sovietiniu režimu kolaboravę žmonės dirbo Lietuvai, ar kad sovietų okupacija atnešė Lietuvai suklestėjimą. Tiesą sakant, tai yra režimo nukankintų aukų pažeminimas. Vieni dirbo Lietuvai, o kiti, begėdžiai, kalėjo kalėjimuose, sėdėjo lageriuose. Štai kokie begėdžiai!“ – kalbėjo A.Ažubalis.
Seimo kairiųjų atstovai savo ruožtu klausė, kodėl LKP įvertinimo klausimas keliamas būtent šiuo metu, artėjant Seimo rinkimams.
„Kodėl tokius arba panašius klausimus jūs visada keliate, kai iki rinkimų lieka pusė metų ar dar mažiau ir ypač tada, kai jūs esate opozicijoje? Turėjote absoliučią daugumą, per dvi naktis apvertėte Lietuvą nuo kojų ant galvos, bet šitų klausimų nekėlėte. Kas trukdo, kodėl jūs naudojate tokią taktiką? Ar tai yra eilinis rinkimų elementas vėl sutelkti savo elektoratą?“ – klausė socialdemokratas Algirdas Sysas.
A.Ažubalis į tai atsakė, kad šis konkretus siūlymas buvo išsakytas kelių dešimčių patriotinių organizacijų prieš metus, konservatoriams esant opozicijoje.
Socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė savo ruožtu tvirtino, kad rezoliucija – klaidinanti, nes neatskiria nuo sovietų komunistų partijos 1989 metais atsiskyrusios LKP. „Norima padaryti sumaištį, nes rezoliucijoje minima LKP iki 1990-ųjų metų. Kaip žinome, 1989 metais Lietuvos komunistų partija atsiskyrė ir tie, kurie buvo tos LKP nariais, jie tikrai nei represijomis užsiėmė, nei panašiai“, – sakė parlamentarė.
Konservatorius Mantas Adomėnas sakė, jog priėmus rezoliuciją būtų „moralinis aiškumas“, nes kai jo nėra, tuomet „atsiranda visokios interpretacijos, kad ir kolaboruoti yra gerai, ir kad padalyvauti represijose prieš savo tautiečius yra tik tragiškas nesusipratimas“.
„Tvarkietis“ P.Gražulis rezoliuciją vadino niekine ir ironizuodamas siūlė, kad priimant sprendimą dėl jos nebalsuotų visi bet kokioms sovietų organizacijoms priklausę parlamentarai.
„Vienas iš siūlymų, kad komunistų partijos nariai, komjaunuoliai, taip pat spaliukai negalėtų užimti jokių atsakingų pareigų. Apsivalykime vieną kartą ir mažiau kalbėkime apie tuos dalykus. Pažiūrėsime, kaip jūs palaikysite mano tas rezoliucijas, mano pataisas, kaip balsuos konservatoriai. Kita vertus, manyčiau, kad už tokią rezoliuciją buvę komunistai, komjaunuoliai ir spaliukai neturėtų teisės balsuoti, nes jie yra suinteresuoti asmenys. Ar neatsitiks taip, kad Seime liksiu vienas, kuris balsuos už šitą rezoliuciją“, – kalbėjo P.Gražulis.
Ne pirmas bandymas
Konservatoriai rezoliuciją „Dėl Lietuvos Komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ priimti siūlė minint 1941-ųjų birželio 14-osios tremčių ir Birželio sukilimo 75-ąsias metines. Panaši rezoliucija Seime buvo inicijuota ir anksčiau, bet nesėkmingai.
Rezoliucija buvo siūloma parengti įstatymą, kuris Lietuvos komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija. Dokumentu buvo įvardijama, kad LKP sovietinės okupacijos laikotarpiu iki 1990 metų yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, ateizaciją, cenzūrą ir t.t.
Prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui 1989 metais Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos, o 1990 metais persivadino Lietuvos demokratine darbo partija, kuri vėliau susijungė su socialdemokratais. 1990–1991 metais taip pat Lietuvoje veikė su partijos atsiskyrimu nuo sovietinės nesutikusi Lietuvos komunistų partija, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus. Jis vėliau buvo nuteistas dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo.
