Praėjusią savaitę prezidento, premjero ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu nuspręsta, kad tegu už normalesnę sveikatos priežiūrą daugiau moka tik tie, kas to nori. Tai bus vienas iš neišmintingiausių mūsų valdžios sprendimų, teigia profesorius Jonas Čičinskas.
Mūsų sveikatos apsaugos sistema ir toliau bus gerinama. Tai patvirtinta praeitą savaitę įvykusio Respublikos prezidento, Ministro pirmininko ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu.
Kaip buvo pastebėta tame susitikime, biudžeto skiriamos didesnės lėšos negali garantuoti esminių permainų sveikatos apsaugos sistemoje. Jame taip pat buvo padaryta nebyli prielaida, kad didinti visų mūsų dalyvavimą dengiant didėjančias gerėjančios sveikatos priežiūros išlaidas neverta arba šiaip nereikia.
Išeitis numatyta kita – tegu už normalesnę sveikatos priežiūrą daugiau moka tik tie, kas to nori. Bus įvestas savanoriškas papildomas sveikatos draudimas ir (a) sveikatos priežiūros sistemoje atsiras gerokai daugiau lėšų, o (b) dalis Lietuvos piliečių gaus žymiai geresnes (gal net išvis Europos lygio) sveikatos priežiūros paslaugas.
Turėsim bent dalį visuomenės geriau gydomą, neišbėgios ir teisingiau apmokami daktarai, tie geresnieji, kurių mums taip smarkiai reikia, ir kuriuos mielai priglobtų bet kuri Vakarų šalis.
Tai bus vienas iš neišmintingiausių mūsų valdžios sprendimų.
Visa valdžia, nuo prezidento iki sveikatos apsaugos ministro pripažįsta, kad sveikatos priežiūros sistema tebenegaluoja, jos finansavimas nepakankamas, gydytojų atlyginimai gėdingai maži, problemos kaupiasi. Turtingesni žmonės bėga nuo „valdiškos“, kaip kai kas iš inercijos dar sako, medicinos į privačias gydymo įstaigas, primokėdami už aukšto standarto gydymą.
Valdžia mano, kad tokį skaidymąsi reikia palengvinti ir paskatinti.
Dar neseniai vyriausybė turėjo puikias galimybes nušauti iškart du zuikius – sumažinti gyventojų pajamų mokestį (GPM) nuo 27 iki 24 proc. ir kartu tais trims procentais padidinti sveikatos sistemos finansavimą. Gautume klasikinį Pareto tipo patobulinimą – kai pavyksta kažką pagerinti niekam nieko nepabloginus.
Tos situacijos nebėr. Liko tik menkutė galimybė taip pat pasielgti antrąkart mažinant GPM – nuo 24 iki 20 proc. „Menkutė“ ta galimybė todėl, kad traukinys jau pajudėjo, nors dar ir žadama tą judėjimą koreguoti progresinių mokesčių įvedimu.
Sumažinus GPM dar keturiais procentais patys ir visą ar dalį tos sumos pavertus įmokomis į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) pajamų gavėjai jokio tiesioginio nuostolio nepatirtų. Tuo tarpu nauda būtų ne tik jiems (daug geresnių sveikatos paslaugų gavėjams), bet ir darbdaviams, nes panorėję jie galėtų įmokas į PSDF perimti sau – šitaip įgydami galingą darbuotojų lojalumo ugdymo įrankį.
GPM sumažinimą konvertavus į privalomojo sveikatos draudimo įmokas atpultų ir progresinių mokesčių įvedimo reikalas, nes progresija būtų tose įmokose (jos priklausytų nuo gaunamų pajamų).
Jau seniai laikas visuomenėje kuo plačiau išaiškinti, kad tokį dalyką kaip šiuolaikinės medicinos paslaugos verta palaikyti – ir mokėti deramas įmokas į fondą, kuris visa tai finansuoja.
Nieko nėra aiškiau, kaip tiesa apie žmonėms teikiamas sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas – jos (a) nėra pigios ir (b) kiekvienam (išskyrus keletą motociklininkų) jų prireiks.
Pats pigiausias būdas draudimo įmokomis padengti visas gyvenime reikalingas, medicinos paslaugas – paprašyti mokėti už jas visus be išimties vartotojus, t.y. visus šalies gyventojus. Tada kiekvienas mokės mažiausią reikiamą sumą.
Jei tik sveikatos draudimas bus savanoriškas - jis iškart bus brangesnis, nes dalis būsimų ligonių nesidraus. Sirgs visi, o mokės tik dalis, bet jau kiekvienas po daugiau.
Žinoma, nesumokėję tada nebegaus teisės gydytis normaliose įstaigose. Jiems liks socialinio (privalomo) draudimo įmokomis palaikoma sistema, kuri vis labiau pauperizuosis (jau dabar yra šioks toks skirtumas), kol tos įstaigos galop primins, bent jau santykinai, XVIII amžiaus parapijų lazaretus.
Eurostato duomenimis (2004 m.) Lietuvos valstybės išlaidos padengiant ligos metu prarandamas pajamas ir užtikrinant gydymą sudarė 3,8 proc. šalies BVP. Tuo tarpu ES-25 vidurkis buvo 7,4 proc., ES-15 vidurkis – 7,5 proc. Išlaidos sveikatos apsaugos sistemai yra „dugne“, tik Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje jos nesiekia 4 proc. BVP.
Taigi, blogiau – bent Europos Sąjungoje – būti negali. Sveikatos apsauga tiesiog privalo gauti daugiau lėšų ir pirmiausia - iš visų esamų ir būsimų savo klientų.
Visai neseniai vienas iš Briuselyje veikiančių nevyriausybinių analitinių centrų paskelbė nepalankias išvadas naujosioms ES šalims narėms – jūs galite niekada nepasivyti vakarinės ES dalies valstybių, nes jūsų visuomenės sensta ir mažėja arba tuoj ims mažėti galinčių dirbti dalis.
Sveikatos apsaugos sistema gali ir turi čia įnešti neįkainojamą indėlį, matuojamą papildomomis dešimtimis milijardų litų, sukuriamų mažiau sergančių ir ilgiau galinčių dirbti žmonių.
Turėti, greta privalomos dar ir savanorišką sveikatos draudimo sistemą yra visiškai natūralu, beveik visos išsivysčiusios valstybės jas turi. Kai mes tapsime klestinčia šalimi, kai mūsų pajamos pasieks bent ES vidurkį, o mūsų sveikatos apsaugos sistema užtikrins deramą paslaugų lygį ne tik tose šešiose ar septyniose ligoninėse, taip pat galėsime turėti tokią sistemą.
Bet kol viso to nėra, privalomo sveikatos draudimu besiremiančios sveikatos priežiūros sistemos nustūmimas į pašalį reiškia ne jos papildymą savanorišku draudimu, bet alternatyvos jai kūrimą.
Žinia, galėtume orientuotis į modernios feodalinės visuomenės formavimą. Bet trukdo žinių ekonomikos kūrimo tikslas; tokioje ekonomikoje svarbus kiekvienas žmogus, antrarūšių ten neturi būti.
