Iki svajonės išsipildymo reikia, rodos, nebe tiek ir daug, dabar vienintelė jos viltis – surinkti pakankamai pinigų kamieninių ląstelių transplantacijai, kuri, kaip sako, suteiktų naują gyvenimą.
Į sveikatos problemas dėmesio nekreipė
Iš Klaipėdos rajono kilusi moteris klastingos ligos diagnozę išgirdo prieš beveik dešimtmetį, jau išvykusi gyventi į Didžiąją Britaniją.
„Tai buvo mano pirmi metai ten. Turbūt kaip dažnas emigrantas pradėjau dirbti sandėlyje, tai buvo fizinis darbas ir pajutau, kad kažkas negerai su sveikata – sutriko koordinacija, sunkiai pajėgdavau paeiti tiesiai, kojos pradėjo silpti“, – prisimena pašnekovė.
Moteris pasakoja, kad tuomet nekreipė dėmesio į suprastėjusią sveikatą, o ir dažnai vaikščiodavo įsikibusi vyrui į parankę, tad viskas, rodos, buvo gerai.
Grįžusi į gimtinę, moteris jau buvo pasiekusi ribą, kai vos galėdavo paeiti, sunkiai kėlė kojas, tad artimiesiems ėmė kilti įtarimų, kad už to slypi kažkas daugiau:
„Kai grįžau į Lietuvą, mama mane pamatė ir pasakė, kad kažkas negerai. Tada skubėjome pas gydytojus tirtis, padarė MRT, paėmė stuburo skysčio, kad patvirtintų, jog yra uždegimas. Tada išgirdau išsėtinės sklerozės diagnozę.“
Diagnozė buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus – iš pradžių nieko nežinojusi apie ligą, Moteris perskaitė, kokia ateitis jos laukia ir apsipylė ašaromis.
Paklausta, ar paaiškėjo, kas galėjo sukelti ligą, moteris tik gūžteli pečiais – tikslaus atsakymo nėra, žinoma tik tiek, kad tam įtakos gal turėti stresas, vitamino D trūkumas, taip pat ir paveldimumas.
„Mano sesuo neserga, mama, tėtis neserga, niekas nežino, gal sirgo kažkas iš senelių ir prosenelių, anksčiau nebuvo atliekami tyrimai“, – sako ji.
Didžiausia bėda – silpstančios kojos
Kartais užeina ligos paūmėjimas, tuomet situacija tampa nebevaldoma ir sveikatos būklė staiga pablogėja. Sigita sako, kad dažniausiai tam įtakos turi stresas – tuomet sveikata itin susilpnėja.
„Dabar vargstu su vaikščiojimu, kojomis. Ištisai lydi skausmai kojose. Atrodo, sėdi, nejudini jų, tuomet neskauda, gali sėdėti, bet jeigu atsistoju, pradedu eiti, po kažkiek sekundžių raumenys pradeda trauktis, stingti, kietėti ir atsiranda skausmas“, – simptomus vardija pašnekovė.
Nusilpę ir rankos, pasireiškia varginantys apatinės nugaros dalies skausmai. Lydi ir pastovus nuovargis, o dėl problemų su kojomis. Pašnekovė sako vis dažniau pasižvalganti į neįgaliojo vežimėlį ir pati savęs išsigąstanti.
„Sako, jeigu įsėsi į neįgaliojo vežimėlį, bus tik blogiau – gali ir rankas „atimti“, bus dar silpniau, o tolesnis kelias nuo vežimėlio tik link lovos“, – priduria ji.
Laimei, kol kas ligą kontroliuoti pradeda vaistai. Tie, kuriuos vartoja dabar, jau treti – vieni buvo leidžiami ir išsivystė adatų baimė, o po jų dozės kelias dienas savijauta būdavo labai prasta, nuo kitų pasireikšdavo šalutiniai poveikiai.
Vis dėlto, 2018 metais, sulaukus šeimos pagausėjimo, ji suprato, kad reikia ieškoti kitų gydymo būdų, kad su vaiku galėtų praleisti kuo daugiau kokybiško laiko. Tuomet ji išgirdo apie kamieninių ląstelių transplantaciją:
„Gydymas skirtas sutvarkyti sugedusią imuninę sistemą ir sustabdyti ligos plitimą visam laikui, kiek įmanoma. Būna, kam galbūt nepasiseka, bet šansas, kad tau pasiseks, yra be galo didelis.
Žmonės džiaugiasi pasiekimas ir visi gailisi tik to, kad nepadarė to anksčiau, nes kol lauki ir galvoji, gali atsirasti nauji pažeidimai, gali prarasti kai kurias funkcijas.“
Liko vienintelė viltis
Ši procedūra padėtų atstatyti suprastėjusias funkcijas, o, kaip sako moteris, tai suteikia vilties, nes šansas, kad bus geriau, itin didelis.
Tik, deja, kamieninių ląstelių transplantaciją tektų atlikti privačioje klinikoje, nes ligoninėje to padaryti negali dėl daugybės keliamų reikalavimų, kurių dalies ji jau neatitinka.
Kainos svyruoja priklausomai nuo šalies – kaip sako Sigita, galima rasti kainuojančią iki 100 tūkst. svarų, tad dabar ir žiūrinėjasi, kur jai procedūra pati priimtiniausia.
„Skirtumas ne tik kainoje, bet ir pačioje procedūroje, gali skirtis naudojami vaistai, kiek laiko taikoma chemoterapija. Prieš einant reikia išsianalizuoti, kokia konkrečiai bus procedūra, vaistai, kas atrodo patikimiau ir primtiniau“, – sako ji.
Paklausta, kokias naujas galimybes atvertų kamieninių ląstelių transplantacija, moteris atvira – tai suteiktų naują šansą gyventi:
„Tai būtų didžiausia gyvenimo šventė, nes galėsiu gyventi iš naujo. Man tai yra labai svarbu, nes turiu mažą vaiką ir noriu matyti, kaip jis auga, norisi su juo išeiti pasivaikščioti, kartu žaisti.
Man būtų svarbiausia, kad grįžtų energija ir neprarasčiau galimybės vaikščioti. Šiuo momentu jau pačiai darosi baisu, nes žiūriu pirkti neįgaliojo vežimėlį ir suprantu, kad taip negalima.“
