Gausiausia geležies kasykla Indijoje buvo saugojama 16 automatais ginkluotų vyrų. Tik aštuoni jų išgyveno, kai 2006 m. vasario 9 d. maoistų sukilėliai išjungė elektrą Bailadilos kasyklų komplekse ir mėnesienoje puolė iš džiunglių, prisimena „Foreign Policy“.
Partizanai ėmė šaudyti sargybinius greičiau nei šie spėjo užimti gynybines pozicijas. Jie neturėjo išeities – šis punktas buvo už valandos kelio automobiliu nuo artimiausio didesnio miesto, o susišaudymas truko vos kelias minutes.
Sargybiniai saugojo ne tik 80 mlrd. USD vertės iškasenų rezervą, bet ir kasykloje naudotų sprogmenų sandėlį. Po apšaudymo išgyvenę sargybiniai buvo surišti, jų burnos užkimštos, o apie 2000 avangarde besislėpusių kaimiečių perlipo teritorijos tvorą ir ėmė tuštinti sandėlį. Viso jie išnešė 20 tonų sprogmenų, kurių sukilėliams gali užtekti dešimtmečiui.
Praėjus ketveriems su puse metų po atakos atokioje Indijos valstijoje Chhattisgarh, sprogmenys pasklido po visą šalį supakuoti į 4,5 kg bombas kavos skardinėse, prikimštose šratų, metalo gabalų, varžtų.
Gegužę vieno kaimiečio vežimas išnešė į orą autobusą, pilną civilių ir policijos. Kitoje vietoje tą mėnesį buvo sugadinta dalis geležinkelio ir keleivinis traukinys nuverstas į griovį. Smulkesni išpuoliai prieš policiją keliuose vyksta praktiškai kiekvieną savaitę. Vietos policija sako, kad visa tai yra tos vasario nakties pasekmės.
Bailadilos anglies kasyklos buvo vienas didžiausių strateginių Indijos praradimų kovoje su maoistų judėjimu. Šie partizanai Indijos kaimuose įvairiose vietose kovoja jau daugiau kaip 40 metų. Dažnai jie dar vadinami naksalitais, dėl pirmojo partizanų išpuolio Vakarų Bengalo kaime Naxalbari 1967 metais.
Vos prieš dešimtmetį rodėsi, kad maištininkai išnyko. Jų komunistinės revoliucijos idėja atrodė beviltiškai pasenusi, jų gretos išretėjo. Nuo to laiko maoistai grįžo su neįtikėtina jėga ir nusitaikė į kasyklas, nuo kurių labai priklauso Indijos ekonominis augimas.
Nauja kovotojų karta pritaikė naksalitų Markso, Lenino ir Mao mišinį XXI amžiui, pasivadino Indijos komunistų partija (maoistais) ir kovoja su, maištininkų atstovo žodžiais, „blogomis liberalizavimo, privatizavimo ir globalizacijos pasekmėmis“.
Nors už Pietų Azijos ribų tam skiriama nedaug dėmesio, Indijai tai nebėra tik pavieniai išpuoliai kaimuose, tai yra tikras partizaninis karas. Per pastaruosius dešimt metų žuvo apie 10 000 žmonių, dar 150 000 dėl kovos turėjo visam laikui palikti savo namus.
Ministras pirmininkas Manmohan Singh netrukus po Bailadilos atakos aukšto rango pareigūnų susitikime sakė, kad maoistai yra „didžiausia grėsmė šalies vidaus saugumui“. 2009 metais jis pradėjokarinę programą, vadinamą „Žaliosios medžioklės operacija“. Buvo išdėstyta beveik 100 000 karinių būrių ir policija kontroliuoti 7 000 žinomų sukilėlių bei virš 20 000 juos palaikančiųjų.
Laikraščiai kasdien praneša apie „sėkmingas operacijas“, kuriose policija kabina įtariamų kovotojų kūnus ant bambukinių kuorų, rodo konfiskuotas ginklų ir amunicijos atsargas. Daug žuvusiųjų yra civiliai ir šie žiaurūs veiksmai supriešino šalį.
Neturėjo taip nutikti. Ne XXI a. Indijoje, šalyje, kuri 20 metų sėkmingai auga, vysto technologijas, didžiuojasi viena įspūdingiausių globalizacijos sėkmės istorijų.
Kai 1991 metais Indija buvo ties bankroto riba, tuometinis šalies finansų ministras Singh įtikino, kad reikia ekonominių reformų ir atvėrė šalį užsienio investitoriams, tuo padarydamas galą viešosioms monopolijoms ir padrąsindamas išpampusias Indijos valstybines firmas elgtis kaip tikriems komerciniams verslams.
Šiandien Indijos BVP yra daugiau nei penkis kartus didesnis nei buvo 1991 m. Jos didžiuosiuose miestuose gyvena pasiturinti profesionalų klasė, kuri važinėja naujais automobiliais neseniai paklotais keturių juostų keliais į darbus, kurie ne taip jau seniai dar visai neegzistavo.
Bet daug indų tai praleido. Ekonominis liberalizavimas nė kiek nepaveikė 200 mln. blogiausiai šalyje gyvenančių žmonių. Dabar Indijoje ekonominis susiskirstymas vienas ryškiausių visame pasaulyje. Jos teisinė sistema liko bizantinė, politinės institucijos – korumpuotos, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos – šlubuojančios.
Badaujančių žmonių Indijoje skaičius per 20 metų nepasikeitė. Naujasis Delis, Mumbajus ir Bengalūras didžiuojasi spindinčiais stiklo ir plieno IT centrais, didžiuliais inžineriniais projektais, bet plačios Indijos žemės liko purvinos ir neturtingos. Ypač kasyklų regione Indijos rytuose, kur išgaunama geležis pastatams ir automobiliams, anglis šviesai nutolusiuose metropoliuose ir egzotiški mineralai viskam nuo vėjo jėgainių iki elektromobilių ir „iPad“ grotuvų.
