I. Tiomkinas buvo laikomas Boriso Dekanidzės dešinioji ranka, taip pat dalyvavo žurnalisto Vito Lingio nužudyme.
„Gauja“ – saugumiečių surinkta byla
„Po „Vilniaus brigados“ nebeliko centralizuotumo. Buvo daug kitų grupuočių, tačiau jos ėmėsi atsargesnės taktikos“, – teigė vienas sostinės kriminalinį pasaulį atidžiai stebėjęs prokuroras. Vieną didžiausių lietuviškos mafijos bylų su kolegomis nagrinėjęs prokuroras Gintaras Jasaitis mūsų susitikimo metu aiškiai leido suprasti, kad KGB šešėlis persekiojo ne tik abu Dekanidzes, bet ir neaiškiais maršrutais tarp Vilniaus ir Rygos besiblaškiusį buvusį „Vilniaus brigados“ smogikų būrio vadą Igorį Tiomkiną-Timochą
Kai kurių šaltinių teigimu, I. Tiomkino artimieji buvo glaudžiai susiję su specialiosiomis tarnybomis: tėvas Aleksejus – buvęs sovietų armijos Šiaurės miestelio Vilniuje vadas, brolis Olegas – buvęs KGB karininkas. Tiesa, suklestėjus „Vilniaus brigadai“, jie abu tarnavo Rusijoje.
„Kadaise teko susipažinti su 1980–1989 metais KGB agentų surinkta byla „Gauja“. Sovietinio režimo metais Lietuvoje veikė specializuotos „beriozkų“ tipo parduotuvės, kuriose valiutiniais čekiais atsiskaitantys asmenys turėjo galimybę nusipirkti tais laikais Vakarų šalyse paplitusių importinių prekių: garso ir vaizdo technikos, alkoholinių gėrimų, drabužių, kosmetikos. Tuo metu B. Dekanidzė sostinėje supirkinėjo valiutinius čekius.
Tada jie prilygo doleriui, tačiau juos buvo galima išleisti tik minėtose parduotuvėse. Jo veiklos mastas tapo žinomas KGB, todėl buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla. Kitoje byloje „Organizuoto nusikalstamumo gauja“ per kelerius metus buvo nustatyti gaujos narių ryšiai, susibūrimų vietos, vykdoma neteisėta veikla. Galimybės, kad būtent šios medžiagos pagrindu B. Dekanidzė galėjo būti užverbuotas KGB, neatmesčiau“, – kalbėjo G. Jasaitis.
Anot jo, I. Tiomkino pavardė figūravo ir minėtoje saugumo darbuotojų operatyvinio tyrimo byloje, todėl pamąstymų gali būti įvairiausių. „Tokie procesai galėjo vykti laisvai, jei, tarkime, šie asmenys buvo spaudžiami brigadinius kompromituojančia medžiaga. Juk tuo metu B. Dekanidzė tebuvo spekuliantas, neteisėtai vertęsis valiutinėmis operacijomis. Tais laikais už tokią veiklą būdavo gana griežtai baudžiama ir inkriminuojamas rimtas straipsnis. JAV dolerius supirkusiems, o vėliau perpardavusiems asmenims grėsė net iki dešimties metų nelaisvės bausmė“, – pasakojo G. Jasaitis.
Brigadiniais galėjo pasinaudoti
Paklaustas apie „Vilniaus brigados“ ir KGB bendradarbiavimą, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas sakė: „Daugiau kaip prieš dešimtmetį teko dalimis surinkti medžiagą. Tiesa, tai buvo draiskalai, kuriuose būta operatyvinių duomenų apie kai kurių „Vilniaus brigados“ veikėjų ryšius su KGB agentais. 1987–1991 metais kai kurie sostinės nusikaltėliai dažnai be jokių suvaržymų keliaudavo po užsienio šalis. Tada judėti po Vakarus buvo skirti griežti apribojimai asmenims, kurie buvo teisti ar turėjo reikalų su milicija.
Dažnai į užsienį ypač laisvai buvo išleidžiami B. Dekanidzė ir I. Tiomkinas. Nenustebčiau, kad jie turėjo ryšių su KGB. Atmetu prielaidas, kad jie galėjo dirbti žvalgybinį darbą Vakarų šalyse. Tačiau jais saugumo darbuotojai galėjo pasinaudoti rinkdami vidinę informaciją apie tam tikrus asmenis, susijusius su šešėlinio verslo veikėjais. Juk tuo metu KGB domino informacija apie aukso, užsienio valiutos, ginklų ir kitų pogrindinių verslų atstovų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų. O apie šiuos bene daugiausia duomenų galėjo būti sukaupę su jais bendravę „Vilniaus brigados“ veikėjai.
Maždaug 1992 metais vienas buvęs milicijos darbuotojas pasakojo, kad kadaise Georgijus Dekanidzė maždaug už 50 tūkst. JAV dolerių iš saugumo nusipirko operatyvinę medžiagą. Joje buvo surinkti duomenys apie jį ir artimiausius jo aplinkos žmones. Tokia pat operatyvinė medžiaga buvo ir organizuotų nusikaltėlių veiklą stebinčių milicijos darbuotojų stalčiuje. Tikėtina, kad ji vis dar saugoma KGB archyve.“
