Specialistai teigia, kad prie skirtingo nuotolinio darbo poveikio produktyvumui bei asmeninei gerovei itin prisidėjo nuotolinio darbo patirtis, įgyta dar iki pandemijos, bei skirtingi karantino apribojimai Baltijos šalyse. Tai rodo ir „Swedbank“ užsakymu atlikto Baltijos šalių gyventojų tyrimo duomenys.
„Tendencija pereiti prie iš dalies nuotolinio darbo buvo pastebima dar prieš pandemiją. Tiesa, situacija Baltijos šalyse buvo skirtinga. „Eurostat“ duomenimis, Estijoje net penktadalis dirbančiųjų bent retkarčiais dirbdavo namuose dar iki pandemijos, tačiau Lietuvoje ir Latvijoje ši darbuotojų dalis siekė vos 5 proc.“, − sako „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė.
Pasak jos, COVID-19 sukelta pandemija įnešė permainas kone pernakt. Todėl toks staigus pokytis kelia nemažai klausimų ne tik apie poveikį darbuotojams, įmonėms, bendruomenėms ir apskritai ekonomikai, bet ir gyventojų asmeninei gerovei.
Kokiems darbuotojams sudėtingiausia
Ekonomistė atkreipia dėmesį, kad COVID-19 pandemijos kontekste darbuotojus galima suskirstyti į kelias grupes pagal jų veiklos pobūdį ir galimybes atlikti savo darbą.
„Pirmoji grupė yra tie darbuotojai ir sektoriai, kurie dėl karantino įvestų apribojimų savo veiklos apskritai vykdyti neturi galimybių. Taip pat išskiriama aiški „būtiniausių darbuotojų“ grupė – tai sveikatos priežiūros, maisto parduotuvių darbuotojai, kurjeriai.
Kita grupė žmonių dėl įvestų apribojimų apskritai neteko galimybės dirbti, todėl arba apskritai turėjo išeiti iš darbo arba būti prastovose.
O trečioji grupė − nuotoliniai darbuotojai, kurie gali savo veiklą vykdyti nebūdami darbo vietoje, tai yra, nuotoliniu būdu“, − komentuoja G. Ilekytė.
Ir nors pastaroji darbuotojų grupė – galinti vykdyti savo darbą per nuotolį − yra dažnai įvardijama, kaip patirianti mažiausiai pandemijos sukeltų iššūkių, „Swedbank“ atlikta apklausa parodė, kad tai ne visada yra tiesa. Ši darbuotojai patiria ir neigiamus pokyčius darbo sferoje.
„Tyrimas parodė, kad iš namų dažniausiai dirba pasiturintis, sostinės arba didmiesčio gyventojas, kurio mėnesio pajamos viršija 750 eurų. Šio darbuotojo darbo vieta biure. O gyventojai gaunantys mažesnes pajamas ir dirbantys nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbą dažniausiai net neturi galimybės dirbti iš namų“, − teigia ekonomistė.
Anot jos, dar prieš pandemiją, bent kartą per savaitę iš namų dirbo 5 proc. Lietuvos ir Latvijos darbuotojų. Tuo metu Estijoje tokių darbuotojų buvo daugiau − 20 proc. Tai lemia, kad Estijoje labiau išvystyti IT ir finansų sektoriai, kurie leidžia darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu.
„Tad prasidėjus pandemijai Lietuvoje daugelis darbuotojų negalėjo pasigirti darbo iš namų patirtimi.
Staigiai ir kardinaliai pasikeitus darbo praktikai, nuotoliniu būdu dirbantys asmenys susiduria su asmeninės gerovės bei produktyvumo iššūkiais. Dažnai stengiamasi produktyvumo kritimą kompensuoti dirbant ilgesnes valandas, žongliruoti tarp namų ruošos bei darbinių įsipareigojimų, o ribos tarp darbo ir namų dažnai išnyksta“, − sako G. Ilekytė
Lietuviams dirbti iš namų patinka mažiausiai
Remiantis tyrimo duomenimis, nors nuotolinio darbo tendencijos Baltijos šalyse panašios, tačiau yra ir akivaizdžių skirtumų. Pastebėta, kad estai įžvelgia daugiau nuotolinio darbo pliusų ir susiduria su mažiau iššūkių nei darbuotojai Lietuvoje bei Latvijoje.
„Estijos gyventojai rečiau nurodė asmeninio produktyvumo sumažėjimą bei dažniau akcentavo išaugusį pasitenkinimą darbu. Negana to, vos trečdalis apklaustųjų Estijoje nurodė dirbantys ilgesnes darbo valandas. Palyginimui, Lietuvoje ilgesnes valandas nurodė dirbantys net 44 proc. respondentų, Latvijoje ši darbuotojų dalis siekia 41 proc.“, − skirtumus vardija ekonomistė.
Pasak G. Ilekytės, neigiamą įtaką produktyvumui lemia bendravimo su kolegomis trūkumas ir rūpinimasis buitimi darbo metu. Su šia problema daugiausiai susidūrė lietuviai ir latviai.
„Tai galima sieti su tuo, kad šalyse buvo skirtingi karantino ribojimai. Estijoje ilgesnį laiką dirbo darželiai ir mokyklos, tad darbuotojams nereikėjo rūpintis vaikų priežiūra.
Visgi neigiamas nuotolinio darbo patirtis dažniau įvardijo tie darbuotojai, kuriems, uždarius mokyklas ir darželius, šalia darbinių atsakomybių reikėjo derinti ir mažų vaikų priežiūrą. Tad skirtingi karantino apribojimai Baltijos šalyse padiktavo ir skirtumus. Pavyzdžiui, Estijoje, kur mokyklos ir darželiai veikė, darbuotojai žymiai rečiau nurodė sunkumus derinant darbą bei vaikų ir namų priežiūrą“, − pastebi „G. Ilekytė.
Tyrimas rodo, kad tie darbuotojai, kurie nurodė teigiamą nuotolinio darbo įtaką jų asmeninei gerovei, dažniausiai minėjo sumažėjusį su darbu susijusį streso lygį bei išaugusį patenkinimą. Estijos darbuotojai taip pat dažniau minėjo teigiamus savijautos pokyčius, tuo tarpu Lietuvoje dirbantys asmenys dažniau nurodė neigiamą nuotolinio darbo įtaką – suprastėjusį darbo ir asmeninio gyvenimo balansą bei išaugusį streso lygį.
Lengviau prisitaikė jau dirbę iš namų anksčiau
Tyrimas atskleidė, kad tie gyventojai, kurie turėjo daugiau patirties dirbant nuotoliniu būdu dar prieš pandemiją, rečiau nurodė neigiamus nuotolinio darbo aspektus.
Pasak ekonomistės, tai indikuoja teigiamą mokymosi kreivę – darbuotojai mokosi dirbti nuotoliniu būdu ne tik pakeisdami kasdienę rutiną, susikurdami patogią darbo vietą, bet ir išmokdami balansuoti tarp darbo atsakomybių bei namų ar vaikų priežiūros.
„Todėl Estijos gyventojai, kurie turėjo daugiau darbo iš namų patirties, patyrė mažesnį šoką prisitaikyti prie pasikeitusių darbo sąlygų. Čia svarbu nepamiršti ir darbdavių, kurie taip pat atlieka itin svarbų vaidmenį – visose Baltijos šalyse dažniausiai minima produktyvumo kritimo priežastis buvo bendradarbiavimo su kolegomis nebuvimas“, − sako G. Ilekytė.
Būtinas darbdavių ir valdžios palaikymas
Kaip pastebi „Swedbank“ Personalo tarnybos vadovė Agnė Jonaitytė-Karalienė, darbas nuotoliniu būdu gali padidinti darbo rinkos efektyvumą ir lankstumą, pagerinti pasitenkinimą darbu ir sutaupyti darbuotojų išlaidų.
„Vis dėlto nuotolinio darbo sėkmė nėra garantuota be bendrų darbuotojų, darbdavių ir valdžios atstovų pastangų. Be to, darbuotojams reikia laiko išmokti bei prisitaikyti prie pasikeitusios darbo aplinkos − susikurti reikiamą darbo vietą ar pasirūpinti ar gauti trūkstamą technologinę įrangą“, − sako A. Jonaitytė-Karalienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad prisitaikyti būtina ne tik darbuotojams ir darbdaviams. Svarbus vaidmuo tenka ir valdžios atstovams, kurie turėtų skirti papildomo dėmesio tiems, kas susiduria su didžiausiais iššūkiais – tai yra, vienišiems tėvams, vyresnio amžiaus asmenims ir šeimoms su mažais vaikais.
