Buvau viename Šiaulių prekybos centrų. Buvo gana ankstyvas rytas, todėl žmonių – visai nedaug.
Žvalgausi, ieškau sau reikalingos parduotuvės, kai prieš mano akis išdygsta gal šešiametis berniukas. Bėga jis link manęs su savo mašinėle, skuba. Atsitraukiau jį praleisti, tačiau tuo pačiu suklusau – kas vyksta?
Iš paskos, matau, jį vejasi jo mama. Telefonas prie ausies, su kažkuo kalbasi, tačiau tuo pačiu vejasi nuo jos tolstantį sūnų.
Pamačiusi, kad vaikas visiškai nesiklauso ir negirdi, ką kalba mama, ji ima rėkti kiaurai veriančius žodžius: „stok, nes policiją iškviesiu, pamatysi kaip tavęs išsiveš vieną ir uždarys!“
Pasibaisėjo mamos elgesiu su vaiku
Vaikas suklūsta, išsigąsta, o ji vėl šaukia tą patį. Ir vėl, ir vėl. Tikrai, kaip koks monstras, o ne švelni mama. Pasivijusi sūnų ji griebia jį už rankos ir jėga nusiveda link išėjimo, kuris veda į automobilių parkingą.
Per mane pradėjo eiti šiurpuliukai, aš nesuprantu, kas darosi su žmonėmis – gal tikrai reikėtų kokių nors visuotinių pamokų mamoms ir tėvams, kuriose būtų paaiškinta, kaip auklėti vaikus? Toks jausmas, kad daugybei tėvų tokios pamokos būtų ne pro šalį.
Baisu net pagalvoti, kuo gąsdina mamytė namuose savo vaiką, jeigu šis neateina laiku prie stalo arba neišsivalo dantų.
Esu visiškai įsitikinusi, kad vaiko jausmus ir širdį pasieksi per bendravimą, tad tokie gąsdinimai yra visiškai nereikalingi ir tikrai kelia daugiau žalos negu naudos! Gėda tokioms mamoms, kitaip nepasakysi.
Autorius: skaitytoja Rūta
