Į vaikų teises ginančių specialistų akiratį Paulauskų šeima pateko 2005 m. Ji buvo įrašyta į rizikos šeimų sąrašą ir žmonės iš valdiškų įstaigų pradėjo dažnai minti jos namų slenkstį.
Kaimynai sako, kad Paulauskų namuose ir iki tol gerai nebuvę. Užtat pernai pavasarį, kai čia tapo nepakenčiama, tada dar šeši Paulauskų vaikai žinojo, kur ieškoti pagalbos. Jie susirado Šiluvos seniūnijos socialinę darbuotoją Almą Karavaičikienę ir pareiškė nebenorį gyventi su girtaujančiu bei smurtaujančiu tėvu. Vaikai neslėpė, jog tėvui kompaniją palaiko ir mama. Ji stikliuko nevengianti, bet bent nesimušanti. Dažniau pati į kailį nuo tėvo gaunanti. O kai vaikai puola gelbėti mamos, tėvas ima lupti visus, ir tada, nepaisant paros ar metų laiko, tenka sprukti iš namų. V.Paulauskienė patvirtino, kad vaikai neišsigalvoja: „Toks jau Arvydo būdas. Kai išgeria, nesivaldo. Ir per sniegą basi bėgte... Visaip buvo, visaip būna.“ Pats Arvydas Paulauskas irgi nesigynė smurtavęs, bet skubėjo patikinti, kad daugiau taip nesielgs, ieškos galimybių įsidarbinti ir sieks susigrąžinti vaikus.
Parama – lyg į balą
Atžalas laikinai apgyvendinus Raseinių vaikų globos namuose, jais besirūpinančios valdiškos institucijos daug vilčių nepuoselėjo, nors padėti stengėsi. Kol vieni graudino paslydusius tėvelius ir „skaitė moralus“, kiti teikė materialinę pagalbą. Trobelėje buvo sudėti plastikiniai langai, sumūryta krosnis, pakeista elektros instaliacija, nudažytos lubos, nupirkti tapetai, kurių, deja, Paulauskai net iš seniūnijos nesugebėjo parsivežti.
„Neįsivaizduoju, ar buvo galima dar labiau padėti: viskas nupirkta, valdišku transportu atvežta, viskuo pasirūpinta“, – stebėjosi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė. Tiesą sakant, ji tėvų pažadais rimtai keisti gyvenimo būdą nelabai tikėjo, nes jau nuo 2005-ųjų skyriuje buvo „komplektuojami“ tokie pažadai: „Susitvarkysiu, rūpinsiuosi, nebegersiu.“ Netikėjo ir Šiluvos seniūnijos seniūnas Vygaudas Šeimys, nes kito tokio tinginio kaip Arvydas Paulauskas jis vargu ar surastų savoje seniūnijoje: „Aš net keletą metų prašiau, kad trobos slenkstį susitvarkytų, sakiau, ką jis sau galvoja, juk vaikai sprandus nusisuks. Regis, po poros metų padėjo parnešęs akmenį ir net pasigyrė didelį darbą nudirbęs.“ Seniūnas prisimena, kad norint išnaikinti šeimą apnikusias blusas seniūnijai teko siųsti dezinfektorius, nors bet kurioje rūpestingoje šeimoje nepageidaujamų gyvių būtų atsikratoma paprastesniais būdais.
Vienintelė seniūnijos socialinė darbuotoja Alma Karavaičikienė lyg ir švelnino Paulauskų kaltę: ši šeima esanti ne blogiausia seniūnijoje. Seniūnijoje esą 19 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga beveik 60 vaikų, ir nė vienos jų gera nepavadinsi. Paulauskų šeima esanti tokia ne vienintelė ir ne beviltiška. Specialistė motiną bandė teisinti tuo, kad ji ir pati iš gyvenimo ne kažin ką tegavusi, todėl ir duoti nesugeba: iki aštuonerių metukų augo Šiaulių vaikų globos namuose, po to mokėsi Raseinių specialiojoje mokykloje. Tėvai irgi girtuokliai buvę. Rinkšeliuose daugiau kaip prieš 20 metų ji susipažino su Arvydu, ištekėjo, pagimdė 8 vaikus. Trys jau pilnamečiai.
Klaidų nepripažino
Deja, Paulauskai pamiršo duotus pažadus ir vaikus. Iš pradžių dievagojęsi, kad bemat juos susigrąžins, netrukus, panašu, nustojo dėl to graužtis. Paėmus vaikus iš jiems gyventi netinkamos aplinkos tėvų namuose, gimdytojams buvo skirti namų darbai, kuriuos jie privalėjo atlikti. Pasak R.Klevinskienės, pirmiausia jie turėjo pripažinti savo klaidas, nes tik taip buvo galima jas ištaisyti. Jie buvo įpareigoti lankytis Krizių centre, registruotis darbo biržoje, negirtuokliauti ir nesmurtauti.
Paulauskai nepadarė nieko, kad šeima vėl būtų kartu. Apsilankę socialiniai darbuotojai rasdavo A.Paulauską „įkalusį“. Žmonių teigimu, ir V.Paulauskienė į taurelę nespjovė, o atsargių patarimų, kad gal reikėtų palikti mušeiką bei girtuoklį vyrą ir gyventi vienai su vaikais, ji rodos, nenorėjo girdėti. „Ar tu paliktum mušeiką vyrą ir su vaikais išeitum?“, – tiesiai klausė seniūnas. „Ne. Jei pasižadėtų tiek daug negerti ir nesimušti, liktume kartu“, – atsakydavo V.Paulauskienė.
Vaiko teisių apsaugos skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas vaikus palikti valdiškoje įstaigoje.
Be to, ir vaikai nenorėjo grįžti į tėvų namus. „Galima įtarti, kad tėvai labai gerai jaučiasi be atžalų, nes antraip nebūtų šitaip atsitikę. Tad toliau mes jų „nebekankinsime“ ir per prievartą vaikų nebesiūlysime“, – sakė R.Klevinskienė.
Pražūtinga kaimo valiuta
Šeimos galvai R.Paulauskui tai jau ne pirmas susitikimas su Temidės tarnais. Jis spalio pradžioje to paties teismo buvo pripažintas kaltas dėl smurto prieš vaikus ir nuteistas vienų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant.
„Penktadienį pabėgom su broliu iš namų, nes tėvas kėlė ranką prieš mane ir mano brolį su peiliu, kirviu ir kėde. Jie (motina ir tėvas) gėrė be pertraukų jau maždaug savaitę. Jie mums grasindavo, kad nesiskųstume, ir mes bijojome... Girtas tėvas puolė motiną, o mėginau ją ginti, ir tada jis ėmė mane smaugti“, – tai eilutės iš vaikų „išpažinties,“ likusios A.Paulausko byloje dėl smurto prieš vaikus.
Seniūnas sako, kad viena didžiausių bėdų, pražudančių tokių užkampių kaip Rinkšeliai bevalius žmones, yra „kaimo valiuta“, kuria atsiskaitoma už darbus. Tai – puslitris degtinės. Taurelės nevengia ir kitame namo gale gyvenanti Violetą auginusi ir jai motiną bandžiusi atstoti moteris. Seniūnas ne kartą radęs juos drauge švenčiančius, o kai pabandęs sakyti, kad ji galėtų sudrausminti slystančią jauną šeimą, atkirtusi: „Savo geriu, ne tavo.“
Tėvai vaikų globos namuose lankėsi tik praėjusį rugsėjį, kartą teigė susitikę su vaikais mieste. Vaikai prieš Kalėdas buvo nuvežti pasisvečiuoti į tėvų namus, iš kurių, pasak globos namų darbuotojų, grįžo liūdni ir apie sugrįžimą į juos nė nebekalbėjo.
N. Petrošiūtė
