Iš valdžios besitraukiantis B. Jelcinas tada ieškojo sau įpėdinio, bet mažai kas galėjo prognozuoti, kad po dviejų dešimtmečių V. Putinas tebevadovaus Rusijai ir įgis itin svarbų vaidmenį tarptautinėje arenoje.
Tačiau 20-osios V. Putino atėjimo į valdžią metinės minimos tvyrant neužtikrintumui dėl ateities.
Aukštų V. Putino reitingų vis dar galėtų pavydėti daugelis Vakarų lyderių, bet ir juos paveikė ekonomikos nuosmukis bei prastėjanti gyvenimo kokybė Rusijoje.
Be to, prie neramumų prisideda pastarosiomis savaitėmis sostinėje Maskvoje vykstantys protestai, per kuriuos jau buvo sulaikyta apie 2,4 tūkst. žmonių. Tai didžiausia susidorojimo kampanija nuo 2012 metais kilusios protestų bangos, kai į Kremlių po vienos kadencijos premjero poste grįžo V. Putinas.
Tačiau dabar 66-erių lyderis pats susiduria su įpėdinio paieškos sunkumais.
Rusijos konstitucija numato, kad ši kadencija prezidento poste yra paskutinė V. Putinui, panaikinusiam bet kokią konkurenciją dėl valdžios ir perėmusiam didžiosios dalies žiniasklaidos kontrolę, bet kol kas nėra jokio aiškaus kandidato, kas galėtų užimti jo vietą.
Analitikai sako, kad mažai tikėtina, jog po 2024-ųjų, kai baigsis jo šešerių metų kadencija, V. Putinas, ilgiausiai dirbantis Rusijos lyderis nuo Josifo Stalino laikų, negrįžtamai pasitrauks iš valdžios.
Liberalusis Putinas
Vis dėlto situacija buvo visiškai kitokia, kai V. Putinas laimėjo savo pirmuosius prezidento rinkimus, surengtus 2000 metais, 1999-ųjų gruodžio 31-ąją atsistatydinus B. Jelcinui.
„Rusija, nepaisant skurdo ir nusikalstamumo problemų, tebebuvo demokratiška, liberali šalis“, – sakė garsus rusų žurnalistas Nikolajus Svanidzė, dažnai bendraudavęs su V. Putinu, šiam pradėjus šeimininkauti Kremliuje.
„Po 20 metų valdžioje jo neberiboja niekas – jis praktiškai sultonas“, – kalbėjo N. Svanidzė
Politologo Konstantino Kalačiovo manymu, savo politinės karjeros pradžioje V. Putinas buvo liberalas, pasirengęs bendradarbiauti su Vakarais, tačiau bėgant laikui jo pozicija tapo konservatyvesnė ir priešiškesnė.
„Iki šio amžiaus pirmo dešimtmečio vidurio šioje šalyje vyko politinis gyvenimas, o rinkimai buvo konkurencingi“, – tvirtina K. Kalačiovas.
V. Putino pozicija pakito po 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos Ukrainoje, kurią, Kremliaus manymu, rėmė užsienio vyriausybės, siekdamos sumažinti Rusijos vaidmenį jos buvusioje įtakos zonoje.
Niekinamas Vakarų požiūris į Rusiją bei jų intervencijos Irake, Libijoje ir kitur dar labiau nuvylė V. Putiną, naujienų agentūrai AFP sakė K. Kalačiovas.
„Manau, kad šis nusivylimas... buvo impulsas tai evoliucijai“ griežtesnio kurso link, teigė politologas.
Vis dėlto liberalių pažiūrų rusai abejonių dėl lyderio turėjo nuo pat pradžių – ne vien dėl jo praeities KGB, bet ir dėl griežto susidorojimo su čečėnų separatistais V. Putinui dirbant Rusijos ministru pirmininku.
Tebekyla klausimų ir dėl virtinės sprogdinimų Rusijos daugiabučiuose, kurie buvo priskirti separatistams, bet kai kas tvirtina, kad šiuos gyvybių nusinešusius išpuolius surežisavo saugumo tarnybos kaip dingstį tęsti karinę intervenciją Čečėnijoje.
Tvirta V. Putino reakcija į tą krizę smarkiai padidino jo populiarumą visuomenėje ir padėjo jam laimėti prezidento rinkimus. 2000-ųjų pavasarį už jį balsavo 53 proc. rinkėjų.
Prezidentas tebėra mėgstamas nemažos dalies visuomenės, kuri laiko jį žmogumi, atgaivinusiu Rusijos orumą po žeminančio SSRS žlugimo ir stabilumo garantu po praėjusio amžiaus 10-o dešimtmečio pokyčių.
„Istorinė misija“
Dabar V. Putinas ir jo komanda ieško būdo, kaip palikus Kremlių išsaugoti savo įtaką, teigia politologas Georgijus Bovtas.
Jo manymu, labiau tikėtina, kad bus sukurta kokia nors nauja institucija, o ne bus mėginama veikti panašiai kaip 2008-aisiais, kai V. Putinas ketveriems metams tapo premjeru, kad apeitų konstitucijoje įtvirtintą dviejų iš eilės prezidento kadencijų limitą.
„Bus sukurta kažkokia kolektyvinė institucija valdyti šaliai, ir Putinas visuomet liks vadovu“, – spėja G. Bovtas.
Panaši sistema galioja Kazachstane, kur neseniai atsistatydino ilgametis prezidentas Nursultanas Nazarbayevas (Nursultanas Nazarbajevas). Pastarajam yra suteiktas konstitucinis „Tautos lyderio“ titulas ir teisė iki gyvos galvos vadovauti šalies saugumo tarybai. N. Nazarbayevas išsaugojo įtaką ir toliau turėtų tarti paskutinį žodį visais svarbiausiais valstybės klausimais.
Tačiau jei taip nutiks ir Rusijoje, V. Putinui veikiausiai teks gerokai nutolti nuo vadovavimo einamiesiems šalies reikalams.
„Jis ir toliau prižiūrės šalį... Jo užduotis – įvykdyti savo istorinę misiją“, – teigė G. Bovtas.
