Tituluoto Ukrainos rankinio klubo Zaporožės „Motor“ treneris Gintaras Savukynas vasario 18 dieną minėjo 51-ąjį savo gimtadienį. Tuomet jis net susapnuoti negalėjo, kad po savaitės privalės paskubomis šalintis iš okupantų puolamos valstybės.
720 tūkst. gyventojų turinti Zaporožė – svarbus Ukrainos pramonės centras šalies pietryčiuose. Čia ant Dniepro kranto pastatyta hidroelektrinė, miestas garsus orlaivių ir automobilių variklių, taip pat transformatorinių gamyba.
Zaporožės rankinio klubas pavadintas „Motor“ vardu, simbolizuojant variklių gamybos pramonę. Per pastarąjį dešimtmetį „Motor“ devynis kartus tapo Ukrainos čempionais, o šiam klubui nuo 2020-ųjų dirigavo G. Savukynas, taip pat einantis ir Lietuvos rinktinės trenerio pareigas.
Vasario 25 dieną „Motor“ rankininkai Lenkijoje žaidė EHF Čempionų lygos rungtynes su Kielcų „Lomža Vive“ klubu (27:33). O kitą dieną sugrįžę į Ukrainą, susidūrė su šiurpia karo realybe.
Bėgo automobiliu
„Niekas netikėjo ir net neįsivaizdavo to. Įtampa pasienyje tvyrojo, bet ukrainiečiai stengėsi išlikti ramūs. Jie ėjo į darbus, parduotuves, atliko kitus rutininius dalykus. Mes taip pat su komanda ruošėmės rungtynėms Lenkijoje ir sugrįžę planavome toliau tęsti darbus. Bet staiga... Gaila ir labai liūdna“, – portalui tv3.lt sakė G. Savukynas.
Po skrydžio į Lenkiją Zaporožės komandos delegacijai nusileidus Kijeve, rusų kariai jau buvo pradėję oro atakas ir įsiveržę į rytų Ukrainą. Po poros neramių sostinėje praleistų valandų „Motor“ komanda nusprendė autobusų parvažiuoti į Zaporožę. Paskubomis susirinkti daiktų ir kuo skubiau palikti pavojingą teritoriją.
„Kadangi plataus masto puolimas dar nebuvo prasidėjęs, nutarėme parvykti į Zaporožę. Mūsų planas buvo kirsti Ukrainos ir Slovakijos sieną pėsčiomis arba traukiniu. Todėl žinojome, kad daug daiktų su savimi turėti negalime. Pagriebiau vieną krepšį, kuprinytę su būtiniausiais daiktais ir išvykau. Galbūt kada nors dar pavyks sugrįžti į Zaporožę, nors neįsivaizduoju, kada tai nutiks“, – kalbėjo G. Savukynas.
Išankstinio evakuacijos plano jis neturėjo, todėl prasidėjus karui, teko imtis skubių sprendimų. Griebęs svarbiausius daiktus, lietuvis su savo asistentu islandu Rolandu Eradze automobiliu patraukė į tūkstančio kilometrų kelionę link Slovakijos pasienio. Slovakiją jie pasirinko dėl mažesnio transporto priemonių judėjimo srauto lyginant su Lenkijos ar Rumunijos pasieniu.
„Automobilį klubas man buvo parūpinęs asmeninėms reikmėms, juo naudojausi dvejus metus. Klubo vadovai mums su R. Eradze dar skyrė vairuotoją, kad lengviau pasiektume kelionės tikslą. Jis vėliau tą mašiną parvairavo atgal į Zaporožę. Link sienos keliavome šalutiniais keliais, aplenkdami didesnius miestus ir objektus, nes norėjome išvengti bombardavimų“, – įtemptas valandas prisiminė treneris.
Užhorodo miestą ir pasienio punktą su Slovakija jie pasiekė po daugiau nei parą trukusios įtemptos kelionės.
Sutartis su „Motor“ turėjo ir du Lietuvos rankininkai Jonas Truchanovičius ir Aidenas Malašinskas. Karo pradžios dieną J. Truchanovičius buvo Lietuvoje, nes tęsė reabilitaciją po patirtos traumos. A. Malašinskas su kitais klubo rankininkais Ukrainą paliko atskirai.
Žavisi ukrainiečiais
Iki pat juodojo ketvirtadienio Ukrainos gyventojai vylėsi, kad Rusija karo nepradės ir stengėsi nepanikuoti. Bet rusų puolimas apvertė visų ukrainiečių gyvenimus.
„Motor“ klubo ateitis šiuo metu skendi visiškoje migloje. Ukrainos čempionai pretendavo į Čempionų lygos atkrintamąsias varžybas, bet akivaizdu, kad reguliariojo sezono nebaigs. Artimiausios dvejos jų rungtynės su Paryžiaus PSG ir „Barcelona“ klubais iš pradžių buvo perkeltos į Slovakiją, tačiau dabar niekas apie tai net negalvoja.
„Varžovų klubų prašymu dėl įtampos pasienyje tos dvejos rungtynės buvo perkeltos į Slovakiją dar iki karo pradžios. O dabar... Tokiomis sąlygomis net kalbos apie jokį sportą negali būti. Visiems rūpi jų pačių ir artimųjų saugumas, o ne rankinį kažkur žaisti“, – kalbėjo „Motor“ strategas.
G. Savukynas nuolat palaiko ryšį su Ukrainoje likusiais „Motor“ rankininkais, kitais draugais ir žavisi jų kovos ryžtu.
„Domiuosi, kaip laikosi žaidėjai, kokios nuotaikos vyrauja. Jie labai drąsūs ir ryžtingi. Ukrainiečių moralė labai tvirta, jie nusiteikę rimtai kovoti už savo tėvynę, apginti ir išsaugoti ją. Tikiuosi, jiems pavyks, nors šiais laikais mes jau negalime spėlioti, kaip bus rytoj ir kokias pasekmes šis baisus karas atneš“, – sakė G. Savukynas.
Sugrįžta į rinktinę
Saugiai parvykęs į Lietuvą G. Savukynas kibo į kitus darbus. Praėjusį mėnesį alytiškis priėmė pasiūlymą vėl treniruoti Lietuvos rinktinę, prie kurios vairo stovėjo 2009-2014 metais.
Artimiausias iššūkis – jau po dviejų savaičių. Kovo 16 ir 20 dienomis Lietuvos rankininkai žais dvejas pasaulio čempionato atrankos rungtynes prieš Izraelio komandą.
„Ruoštis šioms dvikovoms jau pradėjau anksčiau, dabar ketinu studijuoti Izraelio rinktinės rungtynių įrašus. Grįžtu rinktinę po 8 metų pertraukos. Kai kuriuos žaidėjus pažįstu asmeniškai, tačiau vyksta kartų kaita ir dabar komandoje jau žaidžia tie, kurie prieš 8 metus dar tik buvo ant rinktinės slenksčio. Įsiliejo jaunimas. Netrukus su visais susitiksiu gyvai ir galėsime susipažinti artimiau“, – teigė G. Savukynas.
Pergalės prieš Izraelį atveju Lietuvos rinktinės balandžio mėnesį lauktų lemiama kova dėl patekimo į pasaulio pirmenybes su Vengrija
