Margarita Pūdžiuvienė
Prieš pradėdamas pasakojimą Vitalijus (vardas pakeistas) suglaustus delnus suspaudžia keliais. Jaudinasi. Nors vaikinas atrodo tvarkingai, nuo jo sklinda suplėkusių, neplautų drabužių kvapas. Užbėgdamas man už akių jis paaiškina, kad drabužiai prisigėrę landynės, kurioje jis gyvena, „aromatų“. Greta sėdinti jo mergina padrąsinančiai žvilgteli į jį, kad jis tęstų pasakojimą. Jis prasideda nuo sakinio „Man reikia pagalbos rasti nuolatinę gyvenamąją vietą“.
Neįdarbino, nes smirdi
– Darbo kol kas neturiu. Paskutinį kartą, kai mėginau įsidarbinti automobilių dažykloje klijuotoju, manęs nepriėmė vien todėl, kad aš smirdžiu. Padirbau tik porą dienų. Landynėje, kurioje nuomoju kambarį, gyvena dar trys vyrai. Kai kurie dirba, o laisvu metu jie nuolat geria, niekuomet nesitvarko. Ten baisus šiukšlynas, nešvaru ir smirda. Anądien kieme išsiskalbęs džiausčiau drabužius, o kaimynė sakė niekada nėra mačiusi, kad kas nors iš šio namo gyventojų skalbtųsi ar būtų džiaustę drabužius. Kad ir kiek skalbčiausi, vis tiek pasmirstu – pakanka pereiti koridorių, – pradėjo pasakojimą Vitalijus.
Tame name nuomotis kambarį labai pigu, mokestis – 30 litų už elektrą. O pastaruoju metu neturinčiam darbo Vitalijui tai vienintelė vieta, kurioje jis gali apsistoti.
Dažniausiai įsidarbina „be popierių“
Vitalijui 22-eji. Į redakciją jį atlydėjo mergina. Tvarkinga, pasitempusi. Ką tik grįžo iš darbovietės, kurioje atlieka praktiką. Pora draugauja apie porą metų. Tačiau Loretos (vardas pakeistas) mama – prieš jų draugystę. Vitalijus neturi šeimos, nuo septyniolikos gyvena vienas. Jo gyvenimas nepastovus. Neturėdamas išsilavinimo (baigė tik pagrindinę mokyklą), vaikinas gali dirbti tik sezoninius darbus. Neturėdamas patirties ir žmogaus, kuris jam patartų, vaikinas nuolat papuola į jį išnaudojančių darbdavių rankas.
– Pernai dirbau dviejose automobilių plovyklose, nurūgštindavau automobilių variklius, plaudavau automobilius. Vienoje mane žadėjo apiforminti, bet paskui persigalvojo, ėmė ieškoti priekabių, esą lėtai dirbu, pradėjo nebemokėti pinigų. Vėliau mane priėmė bandomajam laikotarpiui krovinių pervežimu besiverčianti firma. Daug klausinėdavau, norėjau kuo greičiau išmokti ir būti įdarbintas. Mano bendradarbį tai erzino. Vėliau prasidėjo vagystės, ir manęs į darbą nepriėmė. Aš tikrai nevogiau, – pasakoja vaikinas.
Bendrovės vadovas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) patikino apie Vitalijų negalintis pasakyti nieko blogo ir sakė, jog nepriimti vaikino prašė kiti darbuotojai.
Lydi nesėkmės
Vitalijų nesėkmės lydi viena po kitos. Kai mėgino įsidarbinti autoremontininku, buvo apsigyvenęs pas vieną žinomą Tauragės verslininkę. Už apgyvendinimą atsiskaitydavo dirbdamas remonto darbus. Gaudavo pietus. Tuo pat metu vaikinas buvo registruotas Tauragės teritorinėje darbo biržoje ir jau būtų pradėjęs gauti socialinę pašalpą.
– Kai atėjo laikas pasirodyti darbo biržoje, turėjau nemažai darbų pas tą verslininkę, ir ji pasakė, kad nieko nenutiks, jei nenueisiu. Sakė darbo biržoje turinti pažįstamų ir sutvarkysianti mano reikalus. Praleidus susitikimą mane išmetė iš darbo biržos, o darbai pas verslininkę baigėsi, ir aš vėl atsidūriau gatvėje, – pasakoja vaikinas. – Vėliau vis dėlto nuėjau į darbo biržą, bet man pasakė, kad pavėlavau ir kad žino, jog dirbu nelegaliai. Man buvo gėda.
Vaikinas jau keletą mėnesių neregistruotas darbo biržoje. Ar jam pašalpos nereikia?
– Ją esu gavęs tik porą kartų. Praradęs darbą pašalpos vis tiek negaunu, ji imama mokėti tik praėjus trijų mėnesių laikotarpiui. Per tą laiką aš susirandu darbą, – dėsto savo logiką jis.
Močiutė, bet ne jo
Laimei, vaikiną kaip angelas sargas prireikus gelbsti ir remia viena močiutė. Vaikinas net nežino jos vardo, žino tik, kur ji gyvena ir kaskart papuolęs į bėdą pas ją apsilanko. Ji vaikinui duoda valgyti, pernai surado kur gyventi. Močiutę vaikinas pažįsta nuo mažens. Jo pasakojimu, būdamas aštuonerių metų jis nutarė, kad ji galėtų tapti jo mama.
– Kartą po pamokų aš nusprendžiau, kad nebenoriu grįžti pas smurtaujančią motiną. Norėjau, kad kiti žmonės taptų mano tėvais. Atėjau pas tą močiutę ir pamelavau jai, kad mano tėvai užsimušė. Tačiau ji rado mano pažymių knygelę ir paskambino auklėtojai. Ši pranešė tėvams, ir jie atvyko manęs pasiimti.
Vaikinas nenori prisiminti vaikystės. Iki šiol jis nežino, ką reiškia motinos švelnumas, saugumas šeimoje. Mama, pasak jo, buvo valdinga, irzli ir smurtaujanti. Tėvas – pasyvus ir paklusnus motinai.
Sulaužė sūnui koją
– Anksčiau gyvenome Šilutėje. Nesėkmės prasidėjo persikrausčius į Tauragę. Tėvas ilgai negavo darbo, mama niekuomet darbo neieškojo. Abu ėmė išgėrinėti, mama tapo irzli. Vėliau tėvas įsidarbino krovininių automobilių vairuotoju, vėlai grįždavo. Pas mamą lankydavosi svetimi vyrai. Ji visuomet buvo blogos nuotaikos. Mes su broliu lupti gaudavome, net jei valgydami aptaškydavome stalą. Neleisdavo ne tik draugų atsivesti, bet ir tarpusavyje su broliu kalbėtis. Negalėdami pasikalbėti, imdavome išdykauti, ji mus bausdavo. Daugiausia kliūdavo man. Kartą privertė visą naktį klūpėti kampe. Klūpodamas aš užmigau, ji supykusi pripuolė, spyrė man į šlaunį ir liepė stotis. Nepajėgiau. Kad man lūžo šlaunikaulis, ji suvokė po nesėkmingų bandymų mane pastatyti ant kojų. Man liepė sakyti gydytojams, kad iškritau iš medžio. Tokia buvo mano mama, – pasakoja Vitalijus.
Vaikas porą mėnesių praleido ligoninėje. Šis skaudus įvykis – tik vienas epizodas iš jo nusivylimų ir pagiežos kupinos vaikystės. Berniukas nuo trylikos metų eidavo uždarbiauti pas žmones. Už tai, kad sukasdavo daržus, padėdavo surinkti bulves ar pagelbėdavo statybose, per dieną gaudavo nuo 20 iki 40 litų. Pusę uždarbio tekdavo atiduoti motinai. Kitaip ji įsiusdavo. Vaikas ėmė bėgti iš namų, kartais apsivogdavo.
– Ji pasitikdavo tarpduryje ir sugriebusi nagais už kaklo, reikalaudavo duoti pinigus, net jei tikindavau, kad man tą dieną nepavyko nieko uždirbti. Mano kaklas būdavo subraižytas jos nagų. Mokytojai meluodavau, kad tai katino darbas. Buvau dešimt kartų pabėgęs iš namų. Policija mane apklausdavo, iš pradžių jiems pasakodavau, kad mane muša ir nenoriu grįžti namo. Vėliau nustojau. Jie iškviesdavo mano tėvus. Motina mokėjo gerai pakalbėti ir išversti visą istoriją į kitą pusę. Mane atiduodavo tėvams, o grįžusiam namo man vėl kliūdavo. Ji sakydavo, kad muša, nes priverčiau ją jaudintis, kad pabėgau, – dėsto vaikinas.
Neištvėręs įtampos šeimoje, ir motinos spaudžiamas išsikraustyti, septyniolikos metų jis išėjo iš namų.
– Prieš išeidamas paklausiau, gal aš ne jos vaikas. Gal ji mane įsivaikino? Ji atrėžė, kad tai ne mano reikalas. O kai pasakiau, kad iš nevilties galbūt nusižudysiu, ji gūžtelėjo: „Eik, žudykis“, – pasakoja Vitalijus.
„Man tik reikia trupučio pagalbos“
Vaikino prisiminimuose – ne vien žiaurios motinos paveikslas. Gyvendamas gatvėje, jis sutiko ir gerų žmonių. Kai kurie jį, nakvojusį laiptinėse, pamaitindavo, kai kurie pasiūlydavo įsidarbinti. Vitalijus niekada nepamirš vyro, kuris jam padarė savo automobilio raktelio dublikatą, kad vaikinas naktimis galėtų nakvoti pastarojo automobilyje. Gyvenimo vėtomas vaikinas išmoko viena – beldžiant visuomet bus atidaryta. Vitalijus yra apsilankęs ne vieno tauragiškio kieme teiraudamasis, gal jam atsirastų darbo ar kur apsistoti. Pastaruoju metu sako darantis tą patį.
– Esu tvarkingas. Ieškau vietos, kurioje galėčiau apsigyventi, pradžiai už nuomą atidirbčiau, vėliau mokėčiau. Man tik reikia trupučio pagalbos. Yra žmonių, kurie man siūlo atiduoti buitinės technikos gyvenimo pradžiai. Tačiau aš jos negaliu imti. Juk neišsinešiu į gatvę. Noriu turėti savo namus, kur galėčiau pradėti gyvenimą. Galvoju apie mokymąsi. Ketinu taupytis pinigų. Labai noriu išsilaikyti vairuotojo teises. Visuomet svajojau dirbti taksistu, – savo troškimus, kurie niekada nepasiekdavo jo motinos širdies žurnalistei dėstė jaunuolis.
Įmanoma ištraukti iš šešėlio
Kokios jaunuolio perspektyvos įsidarbinti grįžus į teritorinę darbo biržą, pasiteiravau Birutės Tutlienės, Tauragės teritorinės darbo biržos Jaunimo darbo centro vedėjos. Pasak jos, didžiausia bėda ta, kad vaikinas gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus. Patirties nei išsilavinimo neturintiems darbuotojams darbdaviai siūlo mažą atlyginimą. B.Tutlienė siūlo vaikinui įgyti darbo patirties teritorinės darbo biržos rengiamose savanorystės programose. Tam tikromis sąlygomis, įtraukdama ir vaikiną galintį įdarbinti darbdavį, darbo birža gali organizuoti Vitalijui mokymą Tauragės profesinio rengimo centre. Arba, pasak jos, galbūt Vitalijaus būsimus darbdavius įdarbinti jį legaliai paskatintų darbo biržos teikiamos subsidijos. Apie tai vedėja siūlo darbdavius konsultuotis su Tauragės teritorinės darbo biržos vyr. specialiste Lina Košiene, tel. (8 446) 62 511.
Vitalijus laukia socialinio būsto. Sakė eilėje esantis 213. Kaip teigė Viktorija Urbontaitytė, rajono savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus specialistė, atsakinga už laukiančiųjų socialiniam būstui gauti eilių sudarymą, laukti vaikinui teks dar ilgai. Prioritetas teikiamas daugiavaikėms šeimoms ir neįgaliesiems. Pasak jos, kai kurie į bendrus sąrašus 2003 metais patekę būsto pageidaujantys gyventojai vis dar nesulaukė savo eilės. O Vitalijus prašymą gyventi socialiniame būste pateikė tik 2011 metais.
