Įspūdingas miestas, nugrimzdęs po jūra; sodas, kuriame Dievas apgyvendino pirmuosius žmones – Ievą ir Adomą – ir kuriame auga žinojimo medis; sala, kurioje gyvena jūreivius pražūčiai pasmerkiančios sirenos – moterys-paukštės. Visa tai ir dar daugiau daugybę metų įaudrina mūsų vaizduotę. Ir nors didžioji dauguma žmonių nė neabejoja, kad tai – kūrybingų rašytojų vaizduotės vaisius, yra įsitikinusių, kad šios paslaptingos vietos egzistuoja dar ir šiandien, rašo kelioniumanija.lt.
Lobių sala
Pasaka apie vienakojus piratus, lobių žemėlapius ir kalbančias papūgas susijusi su mažyte sala, esančia kažkur Karibų jūroje. Istoriją, išgarsinusią romą be perstojo gurkšnojusį piratą Longą Johną Silverį ir šią salą, 19 amžiuje parašė škotų autorius Robertas Lewisas Stevensonas.
Tiesa, Karibuose R.Stevensonas nebuvo lankęsis nė sykio, tačiau manoma, kad jam didžiulę įtaką padarė dėdė jūreivis. Teigiama, esą R. Stevensoną beprotiškai sužavėjo jo dėdės pasakojimai apie kelionę į mažytį rifuotą Mergelių salų tašką, Normandų salą, esančią prie pat uolų darinio, žinomo „Numirėlio skrynios“ pavadinimu.
Šiuo metu Normandų sala yra viena iš populiariausių paviršinio nardymo vietų, taigi kartu ir turistų traukos centras. Ypatingai mėgstančių kruizus ir kokteilių gurkšnojimą „Piratų kilpos“ bare .
Atlantida
Legendinę salą, esančią kažkur Atlanto vandenyse, pirmasis išpopuliarino graikų filosofas Platonas, apie klestinčios, aukštos kultūros ir turtingos salos pradingimą vandenyse parašęs savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Ilgainiui Atlantida tapo prarastosios civilizacijos idėjos sinonimu.
Graikų filosofo aprašyta Atlantidos nugrimzdimo po vandeniu istorija tapo puikiu įkvėpimo šaltiniu ne vienam autoriui ir iškėlė daugybę teorijų apie tikrąją šios salos buvimo vietą. Nors daugelis Atlantidos ieškotojų visą savo dėmesį koncentravo į po vandeniu esančias vietas, viena iš daugiausiai pagrindo turinti konkuruojanti teorija tvirtina, kad Atlantida galėjusi būti sala, kuri nuskendo tik iš dalies.
Anot kai kurių archeologų, Atlantida galėjusi būti pavadinta vulkaninė Graikijos Kretos sala, esanti Egėjo jūroje, mat dėl prieš tūkstančius metų išsiveržusio Teros ugnikalnio ši sala buvo pusiau apsemta vandens. Taip pat tikima, kad ši sala buvo dorėnų, itin pažangios rasės, egzistavusios dar prieš senovės graikus, namai. Manoma, kad šie žmonės ir ši sala tapo Platono pasakojimų pagrindu, nors pats graikų filosofas yra teigęs, kad apie Atlantidą jam papasakojo egiptiečiai.
Visgi viena iš populiariausių šiuolaikinio mokslo versijų yra ta, kad išties Platonas, rašydamas apie Atlantidą, omenyje neturėjo jokios konkrečios salos ir kad tai buvo jo sukTeorijų apie tai, kur išties galėtų būti Biblijoje minimas Edeno sodas, kuriame Dievas apgyvendino pirmuosius žmones, Ievą ir Adomą, ir iš kurio jie vėliau buvo išvaryti už nepaklusnumą, daugiau nei galima įsivaizduoti. Klausantis įvairių teorijų susidaro įspūdis, kad analogiškų sodų Dievas turėjo būti sukūręs faktiškai visuose žemynuose.
Įdomu tai, kad daugeliu atvejų tariamos rojaus sodo vietos labiau primena apleistus žemės sklypus, nei botaninį Dievo meno šedevrą. Išskyrus Vale de Me gamtos draustinį Prasleno saloje, Seišeliuose, įtrauktą į UNESCO kultūros paveldą.
Šis gamtos draustinis garsėja ypatingomis palmėmis, augančiomis tik Seišeliuose, Coco de Mer arba jūros kokosais. Pasakojama, kad prieš daugelį metų išvydę į sausumą jūros išmestą didžiulę sėklą, salų gyventojai pamanė, kad ji išaugusi ant povandeninio medžio, todėl ir praminė jūros kokosu. Tačiau būta ir teigusių, kad tai uždraustas vaisius, kurį Edeno sode valgė Adomas.
Dabar jau žinoma, kad ši paslaptinga sėkla yra palmės, augančios tik Seišeliuose, vaisius. Įdomu tai, kad šios palmės išauga iki 30 metrų ir gyvena šimtus metų. Be to, šie medžiai būna vyriški ir moteriški, o tam, kad užsimegztų vaisius, moteriško medžio žiedus turi apdulkinti vyriškų žiedadulkės. Ne mažiau įspūdingi ir palmės riešutai, ant medžio atrodantys tarsi žalios širdys. Jų viduje yra sėkla, sverianti iki 20 kilogramų. urta moralinė alegorija.
Uolėtos sirenų salos
Senovės Graikijos mitologijos būtybės, pusiau moterys, pusiau paukščiai, sirenos savo kerinčiomis dainomis viliodavo jūrininkus į pakrantės salas, kur jų laivai suduždavo. Pavojingosios viliotojos, kaip teigiama, gyveno trijose uolėtose salelėse („Sirenum scopuli“).
Pasak 18 amžiaus anglų eseisto ir dramaturgo Josepho Addisono, šios salelės – tai dalis išskirtinai gražios Kapri salos, esančios prie pietinės Italijos krantų.
