Alzheimerio liga klastinga, nes pirmuosius simptomus pastebėti labai sunku, o kai simptomai pasireiškia aiškiai, dažniausiai būna per vėlu.
„Yra natūralu užmiršti, kur pasidėjai raktus, ar dar kažką. Alzheimerio liga nevaikšto viena, kaip ir daugelis kitų. Mama labai sunkiai išgyveno tėvo netektį, nes tėvas Anapilin išėjo gerokai anksčiau. Vienu momentu mes galvojome, kad tai yra netekties depresija.
Galbūt taip ir buvo, bet pradėjo keistis tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, tikriausiai visos mamos turi patiekalą, kuris yra jų firmos ženklas, patiekalai pažįstami nuo vaikystės. Tai pradėjo keistis. Atsirasdavo keistų užmarščių“, – pasakoja aktorius ir režisierius.
Kreipėsi į specialistus
Galiausiai S. Uždavinys dėl mamos atmintyje atsiradusių spragų nusprendė kreiptis į neurologą, kuris nukreipė į Vilniaus Santaros klinikas.
„Specialistai tikrai gan greitai identifikavo užuomazgas ir paskyrė gydymą. Gydymas negrąžina žmogaus į pradinį tašką, bet mama dar 5-erius metus po to gyveno pilnavertį gyvenimą, savarankiškai“, – dalijasi jis.
Aktorius pasakoja, kad buvo keista, jog gydytojai rekomenduoja pasireiškus pirmiesiems Alzheimerio simptomams nedaryti nieko už žmogų, kuriam norite padėti, nes reikia stengtis, kad pats sergantis žmogus maksimaliai gyventų savarankišką gyvenimą ir viską darytų pats. Tai lyg treniruotė smegenims atlikti tam tikras užduotis.
„Bet liga yra liga, ji progresuoja ir anksčiau ar vėliau virsta į labai nemalonų dalyką, kai žmogus nebegali savimi pasirūpinti. Baisiausia tada, kad pradeda nykti paprasčiausi refleksai, kaip rijimas. Jeigu tik kas nors pastebi kažkokį keistą pasikeitimą vyresnio amžiaus žmonių elgsenoje ar prisiminimuose, geriausia kreiptis į specialistą.
Pirmieji tyrimai yra ganėtinai paprasti – kognityvinis testas. Jis nesudėtingas yra iki 30 klausimų, į kuriuos turi atsakyti žmogus. Vieną puikiai prisimenu, kad žmogus turi nupiešti ciferblatą ir surašyti valandas. Jeigu žmogui tai sunkiai sekasi, jau rimtas Alzheimerio apraiškų ženklas“, – sako S. Uždavinys.
Išoriškai nepakito
S. Uždavinio mama Irena po Alzheimerio diagnozės ir gydymo pradžios dar 5 metus galėjo gyventi savarankiškai, o tuomet liga ėmė progresuoti.
„Mums atrodė, kad liga progresuoja greitai, bet turbūt nebuvo taip greitai. Stengiesi rūpintis žmogumi iki pat paskutinio momento, bet neišvengiamai ateina akimirka, kai sutrinka daugybė dalykų ir prireikia profesionalios pagalbos.
Baisiausia, kad pats nežinai ar žmogus pats jaučia, kad jam blogai, ar ne. Žmogui sutrinka kalba, jam sunku papasakoti, kas vyksta, ką jam skauda. Kartais žmonėms gali atrodyti, kad tas artimasis net apsimetinėja.
Tai tikrai mažai džiaugsmo teikiantis procesas, kai matai, kad žmogus tirpsta – tas, kurį mylėjai, kurį pažinojai, su kuriuo sieja daugybė prisiminimų, sentimentų. Lieka tik kažkokia jo forma, kuri primena tai, kas buvo, bet jau nebėra. Turbūt neįmanoma peržengti šios ribos“, – jautriai pasakoja jis.
Nors I. Uždavinienė išoriškai daug nepakito, tačiau ji pati nebebuvo tokia pati:
„Atrodo, tikiesi, kad ji reaguos taip pat kaip anksčiau, atsakys, kaip anksčiau, bet taip nėra. Šita liga neturi fizinių požymių – nieko neskauda, nėra auglio, neduok Dieve kam nors tokių dalykų. Žmogus tiesiog tirpsta akyse.
Sunkiausia matyti artimą žmogų, kurį mylėjai, su kuriuo sieja daugybė prisiminimų. Mano mama buvo psichologė-pedagogė. Net nežinau, kiek laiko ji pati, kaip psichologė, suprato, kad vyksta kažkas negerai su jos smegenimis. Neaišku, kur nustojo suprasti tą blogėjimo procesą“.
Gydytojai sakė, kad mama nebeatpažįsta
82-antrojo gimtadienio proga, S. Uždavinys savo mamą pasiėmė sklandyti sklandytuvu. Nors ji entuziastingai priėmė šį pasiūlymą, tačiau aktorius sako, kad nežino, ar mama iš tikrųjų suprato, kas vysta tuo metu.
„Nežinojau, kiek mama suprato, kas vyksta. Mes kartu skridome, bet iki galo taip ir nežinau, ar ji suprato, kad mes buvome virš žemės, ar ne“, – sako jis.
Artėjant gyvenimo pabaigai I. Uždavinienė jau nebevaikščiojo, matyt, jos smegenys nebesiuntė signalo sulenkti kojas. Akių kontaktą moteris dar galėjo palaikyti, tačiau, pasak gydytojų, ji jau nebepažino savo artimųjų.
„Sunku pasakyti, ar ji mus pažino. Kartais atpažindavo, kartais ne. Akių kontaktas buvo, bet negalėjai suprasti, ką jis iš tikrųjų reiškia. Gydytojai mane tikino, kad paskutinėmis savaitėmis mama jau nebesuprato, bet pačiam tuo patikėti labai sunku. Jeigu nebesuprato, džiaugiuosi, nes, manyčiau, kad žmogui suvokiančiam kas vyksta būtų labai sunku visą tai pakelti“, – sako jis.
I. Uždavinienę Alzheimeris pasiglemžė 2016 metų lapkritį, kuomet jai buvo 84-eri.
Atradimas, leidžiantis ilgiau mėgautis gyvenimu
Kovo 11-ąją vykstantys „Lietuvos garbės“ apdovanojimai, šiemet išskyrė neeilinį Lietuvos mokslininkų pasiekimą. Kauno technologijų universiteto (KTU) mokslininkas Rytis Maskeliūnas ir doktorantė Modupe Odusami antrus metus kuria algoritmą, kuris leidžia tiksliau nei anksčiau sukurti algoritmai nustatyti ankstyvuosius Alzheimerio simptomus. Apdovanojimą už šį progresą mokslininkui ir įteikė S. Uždavinys.
„Mūsų lietuvių mokslininkų atradimas tikriausiai yra genialiausia, kas galėjo nutikti šioje srityje. Ankstyva diagnozė suteikia daugybę galimybių tiek pačiam žmogui, tiek artimiesiems pratęsti normalų gyvenimą ir pasiruošti neišvengiamam finalui.
Paskutinius porą mėnesių mes jau buvome perkėlę mamą į specializuotus slaugos namus. Juose maksimaliai komfortiškas baigiamasis gyvenimo etapas. Artimieji dažniausiai patys linkę prisiimti atsakomybę iki pat paskutinės akimirkos, bet reikia atsiminti, kad tai nereiškia maksimalaus komforto tam žmogui, kuriam norite padėti. Nebūdami profesionalais nesuteiksite tokios globos, kuri reikalinga artėjant prie neišvengiamos baigties“, – sako aktorius ir režisierius S. Uždavinys.
