Atvyko su ministro pritarimu
J. Armanavičienė nėra visiška kėdainietė – ji kilusi iš Vilkaviškio. Tada, kai baigė medicinos studijas, gavo paskyrimą dirbti gydytoja Klaipėdos vaikų ligoninėje. Tačiau neilgam.
„Klaipėdoje susiradau vyrą, jis buvo gamtosaugininkas. Senais laikais taip būdavo – pagal partijos liniją jį dirbti perkėlė į tą rajoną, kur tokių specialistų reikėjo.
Tuo tarpu man, norint pakeisti darbo vietą, reikėjo ministerijos sutikimo. Pagal tuometinę tvarką, gavusi paskyrimą, turėjau Klaipėdos ligoninėje atidirbti trejus metus. Galvojome, ką daryti? Mano vyras nuvažiavo pas sveikatos apsaugos ministrą ir jis leido. Sako: važiuok“, – su šypsena savo pradžią Kėdainiuose pasakoja Janina.
Atvažiavusi jauna gydytoja buvo paskirta taip pat į vaikų ligų skyrių: „Mane pasitiko tuometinis ligoninės vyriausiasis gydytojas Šimkūnas. Pamenu, griežtas buvo žmogus. Drauge Janina, dirbsite vaikų ligų skyriuje, pasakė. Nes juk kreiptis „ponia“ sovietmečiu nebuvo mados. Pediatre dirbau daug metų. Vėliau tapau šio skyriaus vedėja, po to – kūdikių skyriaus vedėja, dar vėliau teko vadovauti ir infekciniam skyriui.“
Infekcinį skyrių nugriovė
Ilgametė gydytoja sako, kad prisimena laiką, kaip Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo panaikinti infekciniai ligoninių skyriai. Tai – atskiri pastatai greta ligoninių, skirti užkrečiamomis infekcinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Kiekvienoje tokio skyriaus palatoje būdavo įrengti tualetai ir dušai – kad ligoniai nevaikščiotų koridoriais ir išvengtų nereikalingų kontaktų.
„Tai buvo tie laikai, kai niekas negalvojo, kad dar bus infekcijų. Todėl rajonuose tokie skyriai buvo panaikinti, o paliko tik didžiuosiuose miestuose. Dabar, kai išgyvenome koronaviruso pandemiją, kaip būtų buvę gerai turėti atskirą pastatą“, – sako J. Armanavičienė.
Nugriovus infekcinio skyriaus pastatą Janina pradėjo dirbti Kėdainių ligoninės priėmimo skyriuje: „Atėjau vedėjauti, kartu pasibaigė mano klinikinis darbas. Tačiau šiame skyriuje dirba nemažai rezidentų, todėl jiems teko teikti konsultacinę pagalbą.“
Žvakutės – ant gydytojų kapų
Geros nuotaikos, regis, niekada nestokojanti Janina auditore tapo maždaug prieš 18 metų. Kaip sako pati – tada, kai nusibodo vedėjauti.
„Kai išėjau iš priėmimo skyriaus, jau dirbau auditore, bet puse etato. Ir pasiūlė pilną. Taip čia ir atsidūriau“, – pasakoja Janina.
J. Armanavičienė sako „pergyvenusi“ ne vieną įstaigos vadovą, o tada, kai prieš metus ligoninei vadovauti atėjo jonavietė Edita Vaškevičienė, iš karto auditorės akyse skraidė nedraugiškos žiežirbos.
„Aš ją ilgokai stebėjau. O dabar galiu pasakyti, kad direktorės sprendimus palaikau. Vadovas ir yra tam, kad imtųsi reformų, permainų. Manau, kad ligoninės vadovas mato daugiau, plačiau ir jis turi priimti sprendimus“, – kalbėjo J. Armanavičienė.
Geru žodžiu moteris mini ir kai kuriuos buvusius ligoninės vadovus, Anapilin iškeliavusius gerus gydytojus: „Jie buvo korifėjai. Lapkričio 1 dieną nuėjau į kapines, uždegiau žvakutes ant visų gydytojų kapų ir jiems nusilenkiau. Tai buvo žmonės, kurie mums, jauniems specialistams, buvo pavyzdys, jie buvo mūsų mokytojai.“
Du ligoninės aukštai – sergančiųjų gelta
Janina gali palyginti laikmečius – kas buvo seniau ir kas yra dabar. Pokyčiai – dideli. Buvusi vaikų gydytoja prisimena infekcijų protrūkius arba laiką, kai sergantieji gelta buvo guldomi dviejuose ligoninės aukštuose, nes viename netilpdavo.
„Paskui gelta ėjo ir praėjo. Arba būdavo salmoneliozės protrūkiai. Pamenu, dirbo pas mus vyriausiasis epidemiologas Užkurys. Jis ateidavo ir sakydavo: Janina, lauk protrūkio. Kažkaip paskaičiuodavo, įvertindavo, kada jie bus. Įdomu tai, kad nesuklysdavo“, – pasakojo J. Armanavičienė.
Pasak Janinos, gydymo metodika yra pasikeitusi iš esmės ir į gerąją pusę: „Labai teisinga ministerijos pozicija – stacionarinio gydymo neturi būti daug. Gydymas turi būti ambulatorinis. Seniau būdavo taip: tik susirgo vaikas, ir guldome į stacionarą 12–15 dienų. Tokia būdavo gydymo trukmė. Dabar taip nėra, o į ligoninę patenka tik vaikai, kurie, pavyzdžiui, ilgai vėmę, viduriavę. Pastatoma lašinė, ir kitą dieną – namo.“
„Aš senoviška gydytoja“
Gydytojas, sako Janina, visų pirma yra pašaukimas, o tik tada – profesija. „Visą savo gyvenimą atidaviau vaikams. Nebuvo taip, kad, pasibaigus darbo valandoms, daugiau pacientų negaliu priimti, nes niekas man nesumokės. Man toks požiūris ir buvo, ir yra nesuprantamas. Mes galbūt išauklėti kitaip, mes esame karta, kuri žino, kad turi dirbti pacientams ir dėl jų. Aš senoviška gydytoja – turiu gydyti ligonį ir man nesvarbu, kiek man už tai sumokės“, – kalba Janina.
Gydytoja, nors jau praėjo daug metų, iki šiol prisimena jaunos merginos kovą už gyvybę. Jai, pasak medikės, buvo apie 17 metų.
„Mane iškvietė jau beveik naktį. Tai irgi būdavo įprasta – skyrių vedėjai važiuodavo į ligoninę ir po darbo valandų, jei buvo atvežamas sunkios arba neaiškios būklės pacientas. Atvažiuoju, pamenu, o mergina – be sąmonės, beveik koma. Jai diagnozuota meningokoko infekcija. Nutarėme, kokį gydymo metodą taikome – mums pavyko, ji išgyveno. Man tada buvo labai didelis stresas – suvokiau, kad matau mirštantį vaiką ir aš turiu jam padėti“, – pasakoja J. Armanavičienė.
Pasak Janinos, į Kauną ligoniai buvo vežami tik išskirtiniais atvejais: „Mes gydėm patys. Ir meningitus, ir erkinius encefalitus. Vyr. gydytojas mums sakydavo: o kam į Kauną vežti, ar jūs nemokate gydyti? Buvo dienų ir naktų, kai tekdavo dirbti beveik be pertraukos. Tačiau mes prie tokių krūvių tiesiog buvome įpratę.“
Visą gyvenimą, sako Janina, geriausia paciento padėka jai būdavo gėlės: „Labai myliu gėles. Jos mane nuginkluoja.“
„Nenorėčiau numirti darbe“
Ar nėra nuobodus auditorės darbas? Janina sako, kad tikrai ne. „Aš tikrinu ligų istorijas, viską iš eilės. Taip pat skundus, jei jų pasitaiko. Šiame darbe svarbu išlaviruoti tarp paciento skundo ir gydytojo paaiškinimo. Niekada nesikišu į įstaigos finansus, į personalo politiką, man svarbu, kad ligoninėje dirbtų profesionalūs gydytojai, o pacientai paslaugas gautų laiku ir kokybiškas“, – teigia J. Armanavičienė.
Janina norėtų išleisti Kėdainių ligoninės enciklopedinio pobūdžio leidinį – tam, kad nebūtų užmirštos šiai įstaigai nusipelniusių gydytojų pavardės.
Tuo tarpu klausimą, kiek metų dar ketina dirbti ligoninėje, Janina palydi juoku: „Tikrai jau ne metų, tiksliau būtų klausti, kiek mėnesių. Jau norėjau išeiti, tačiau ligoninės naujoji vadovė dar paprašė šiek tiek padirbėti. Tad sutikau.“
Prieš dešimtmetį Janina palaidojo savo vyrą: „Mano vyras, jei norėdavo man įtikti, bėgdavo į lauką ir priskindavo gėlių. Kai jis mirė, buvo labai skaudu. Bet kito vyro neradau. Nesutikau tokio, kuris būtų toks, kaip jis.“
Iš kur pati semiasi geros nuotaikos ir sveikatos, Janina sako nežinanti, o ir pernelyg daug apie tai negalvoja: „Gal čia ir genai? Mano tėvai mirė jau būdami per 80 metų. Man liko nedaug. Tik nenorėčiau numirti darbe. Sakytų tada žmonės: dirbo tiek, kad numirė.“
Jurgita Lieponė
