Abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek kartų Lietuvoje vėl ir vėl diskutuojama apie nekilnojamojo turto mokestį gyventojams. Vieną kartą diskusija netgi priėjo iki konkrečių Finansų ministerijos pateiktų alternatyvų, kurios parodė, kad iš šio mokesčio biudžetas galėtų gauti nuo 40 iki 73 mln. litų. Lyginant su 20 milijardų litų nacionalinio biudžeto pajamų, šis nė pusės procento nesiekiantis derlius, atrodė, atšaldė mokesčio entuziastus. Žinodami tokius preliminarius skaičius, turime atmesti nekilnojamojo turto mokestį, kaip Mesiją, išgelbėsiantį valstybę nuo biudžeto deficito.
Mokesčio šalininkams sunkiai sekasi sugundyti savivaldybes. Mėginama įpiršti netikrą monetą – neva nekilnojamojo turto mokestis papildys savivaldybių kišenes ir padidins jų savarankiškumą. Anaiptol! Savivaldybės nekimba ant šio jauko, nes žino, kad pagal galiojančią savivaldybių biudžetų formavimo tvarką šis mokestis sumažins kitas savivaldybėms skiriamas lėšas, perskirstant gyventojų pajamų mokestį, mažinant bendrąją dotaciją. Gundymai pinigais – neveikia. Apsisprendžiant dėl nekilnojamojo turto mokesčio, lieka remtis kitais, nefiskaliniais argumentais.
Pastebėjau, kad iš inercijos gana daug žmonių pritaria nekilnojamojo turto mokesčiui. Tačiau ant tvirto pagrindo jiems padeda sugrįžti klausimai, į kuriuos mokesčio šalininkai turi turėti tvirtą atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl būtent nekilnojamasis turtas turi būti išskiriamas iš visų kitų turto rūšių? Ne akcijos, ne obligacijos, ne automobiliai, ne drabužiai, ne antikvaras, ne juvelyrika, ne maistas – bet pastatai, būstas. Niekada negavau atsakymo į šį klausimą. Bene vienintelis nors kiek apčiuopiamas argumentas – todėl, kad šio turto negali paslėpti. Tačiau akcijos, automobiliai, ginklai – taip pat registruoti ir nepaslepiami. Ir jei būtų rastas būdas suregistruoti moterų sukneles ir vyrų kostiumus, gal ir juos kasmet reikėtų apmokestinti?
Kitas klausimas, į kurį negaunu atsakymo – apie daugiaaukštį apmokestinimą. Kodėl turtas, įsigytas iš apmokestintų žmogaus pajamų ir už kurį sumokėtas PVM, turi būti apmokestintas papildomai, ir taip kasmet? Šis mokestis nesibaigia, net jei pats mokesčio mokėtojas numiršta. Žmogus niekada neužbaigia mokėti šio mokesčio, net jei nebeturi pajamų, net jei pats turtas aptriušo ir nunyko. Kuo žmogus, įsigijęs būtent šios rūšies daiktą nusipelnė tokio mokesčių jungo iki gyvos galvos? Kuo jis blogesnis už tą, kuris gautas pajamas išleido kitaip, pavyzdžiui, kelionėms?
Nesivarginkite vartydami vadovėlius, logiškų argumentų turto mokesčio objektui pagrįsti nėra. Yra tik emociniai, o jie nėra geras apmokestinimo pateisinimas. Bet – kadangi viešai naudojamas, tai aptarkime ir juos. Paprastai žmonės pritaria šiam mokesčiui, nes galvoja, kad jis bus taikomas ne jiems, o kitiems. Šventas naivume! Galvokime logiškai. Jei valdžia įveda mokestį, vadinasi ji siekia surinkti pajamų. Jei ji taiko daug išimčių ir lengvatų, ji pajamų nesurenka. Vadinasi, ji sieks išplėsti šio mokesčio bazę. Tikrai ateis diena, kai į ją pateks absoliuti dauguma turto savininkų. Būtent taip ir vyksta. Pradžioje buvo apmokestintas tik įmonių nekilnojamasis turtas, po to – komercinėms reikmėms naudojamas gyventojų turtas. Dabar jau kalbame apie būsto apmokestinimą!
Kitas emocinis argumentas – šis mokestis tik turtuoliams. Jei turtuolis Jonas turi, tarkime, 10 butų, jis juk negyvena juose visuose. Ką jis daro? Jis tuos butus išnuomoja ir kaip įmanydamas stengiasi mokestį perkelti ant nuomininko pečių. Kas nuomojasi butą? Kas jo neturi. Jei konkurencija rinkoje maža, mokestį sumokės būtent nuomininkas O jei bus šio mokesčio lengvatų, pro jų rėtį turtuolis visais būdais pasistengs pralįsti.
Kiti argumentai už mokestį yra apskritai silpni. Jei nekilnojamojo turto mokestis leistų išvengti burbulų, tai burbulai nekiltų šalyse, kuriose taikomas NTM, o kyla ir jose. Kai teigiama, kad darbas pernelyg apmokestinamas, kas yra tiesa, tai neaišku, kaip NTM jį galėtų sumažinti? Darbo apmokestinimą galima mažinti tik jį mažinant, o ne įvedant kitus mokesčius. NTM „neišvalo“ ir teritorijų nuo nesitvarkančių gyventojų, nes tai reikštų, kad apmokestinti reikia būtent tuos, kuriuos paprastai linkstama nuo šio mokesčio atleisti – mažas pajamas turinčius. Ir taip toliau – knygą galima parašyti, koks neadekvatus yra nekilnojamojo turto mokestis. Apibendrinant, jau gerą dešimtmetį kartojame tuos pačius argumentus. Kiekvienam atskirai paimtam argumentui pritariama, bet užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios – mokesčio vis viena reikia. Sau atsakymą jau turiu – šalininkams reikia tik mokesčio pavadinimo mokesčių sąraše, nes daugiau iš jo nieko nebus – nei pinigų, nei kitos naudos. Tik pavadinimas ir administravimo vargai.
Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
Komentaras Lietuvos radijui
