Liuka su Rimavičium per pertrauką skaito iš vienos knygelės. „Prieinu švilpaudamas ir klausiu: „Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?“ „Froidą“ – teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius. „A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas,“ – nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.“
Saulius Šaltenis. „Riešutų duona.“ Provincijos miestelyje dėl vietos po saule, ir dėl Liukos Kaminskaitės dėmesio, kaunasi du paaugliai. Froidas gali būti ginklas, Froidas – socialinis kapitalas. Perskaitytas Froidas reiškia statusą, prestižą, galią. Kad tai suprastum, nebūtina būti Pierre Bourdieu. Netgi nebūtina skaityti jo žymųjį „Distinctions.“ Ką čia ir kalbėt - ir provincijos aštuntokui aišku.
Kapitalas. Visų pirma, žinoma, ekonominis. Nouveaux riches fenomenas posovietinėse šalyse - netikėtai sukaupti neaiškios kilmės pinigai, per pora dienų – kaip sakoma – iš purvo į kunigaikščius... O tada – nejauki tyla – kur dėti brangiais žiedais padabintas rankas...? „Vien apsivilkus nauja suknele, elegantiška netapsi“, - sake Koko Šanel. Ką ten tik nauja suknele, - prabangus automobilis, namas užmiestyje, su židiniu, atostogos Havajuose ir net straipsnis „Stiliaus“ žurnale – asmenybės „Maksimoje“ nenusipirksi.
Kapitalas ir klasė. Kas lemia subjekto priklausomybę vienai ar kitai klasei...? Sąskaita banke, suteikianti tą žavų atsainaus pasitikėjimo savimi jausmą („Kur jūs matėt ubagą su charizma?“ – klausė Erlickas - visai nejuokinga, dalykas rimtas....) Habitus... patirtis, įsirašiusi į kūną. Aprangos kodai. Kalbos kodai. Ženklai ir simboliai. Kasdieninio gyvenimo semiotika. Perduodama iš kartos į kartą. Omarai tai ne kalmarai, o Kolumbijos universitetas visai ne Kolumbijoje... – labai reikšminga, nors pats nesugebi nė bulvių išsikept.
Nouveaux riches, šitiek sukurta anekdotų. „Bethovenas – tas, kuris kuria melodijas mobiliesiems telefonams...“.. Slipping signifier. Reikšmė praslysta tarp ženklų. Sakoma viena, numanoma kita. Tada būna juokinga. Kapitalas sukaupiamas greitai, įpročiai miršta lėtai. Išorė byloja vieną, kalba – kitą. Šiek tiek nejauku, šiek tiek groteskiška. Iš esmės – juokinga...
„Stiliaus“ žurnalas pakeičia kadaise taip populiarią „Šluotą“ – nebereikia karikatūrų, gyvenimas pats tampa karikatūra.... „Stiliaus“ puslapiuose - Eločkos iš „Dvylikos kėdžių“ – mesti iššūkį multimilijonieriaus Vanderbildto dukrai – šilkas, aksomas, kurmėno kailis ir trisdešimt žodžių leksikone....“Oho“, „Cho Cho“, „Prašmatnu“ ir – svarbiausia – „Nemokykit manęs gyvent..“ O kad Šanchajaus pantera – tai viso labo šunena, nudažyta žalia akvarele, ne kiekvienas ir pastebės...
Vieniems – ekonominis kapitalas, kitiems – simbolinis. Savi rateliai, savi sluoksniai, ir savi autoritetai. Šventas Augustinas, puikybės nuodėmė. Galima dangstytis garsių firmų vardais. Galima dangstytis garsiais autoriais, prestižiniais universitetais. (Kita vertus, vienas kitam smarkiai neprieštarauja - pasitaiko unikalių personų, gebančių tai suderinti, two in one...) Vienus gelbsti Gucci ir Versace, kitus – Laclau ir Mouffe. Skamba įspūdingai. Kas didesnis nevykėlis - tas, kuris neįstengia nusipirkti Prada, ar tas, kuris nežino kaip tariama Deleuze?
Kalba kaip kapitalas. Žodžiai kaip kapitalas. Galima pasipuikuoti Vogue akiniais nuo saulės. Galima pasipuikuoti Jacques Lacan... (Perfrazuojant Šaltenį: „A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas....“) Rolex laikrodis, atsparus vandeniui ir atlaikantis trijų atmosferų slėgius. Išsilavinimas prestižiniame universitete – taip pat, nerūdija, nenuvertėja, yra atsparus banaliai tikrovei ir gerai atlaiko slogios lietuviškos atmosferos slėgį.
Nuvorišai puikuojasi tobulais kūnais.... M.Gelažniko šypsena už 90 000 litų.... Moterų tarpe populiariausia – silikono implantai, riebalų nusiurbimas, kas dar – tikriausiai nosis? Holivudo filmuose pasikartoja tokia scena – moterys žvilgsniu atidžiai skenuoja vienos kitą - kas suformavo šitas krūtis? O kas suformavo Jūsų asmenybę ir Jūsų pažiūras?
Ar tiesa gali įsikūnyti tik nepriekaištingame kūne? – klausė vienas lietuvių rašytojas apysakoje apie tai, kokiame inde karalius laiko geriausią savo vyną. Ar tiesa gali įsikūnyti tik gramatiškai taisyklinguose, stiliaus požiūriu nepriekaištinguose sakiniuose...? Ką pasakytų Buda – ar nušvitimą galima patirt pusrūsyje išrašinėjant sąskaitas, ar jis aplanko tik tuos, kurie sėdi Manheteno bibliotekoje...? Akademija... Proto plastinė chirurgija... – žodynas nušlifuotas, mąstymas pakoreguotas, vertybės suformuotos - o dabar, intelekto Barbės ir Kenai – pirmyn į puotą!
Galiausiai, viskas ne taip jau sudėtinga... Išmok, kaip Eločka, savo trisdešimt žodžių, - privalomus vardus, terminus, burtažodžius – ir belieka, perfrazuojant Marcinkevičių, „pajusti žodžio skonį burnoj...“
Vieniems – Gucci, Versace, Prada, Vogue, Luis Vutton. Kitiems – „Utenos trikotažas“ ir Kauno bazės. Vieniems – Oksfordai, Kembridžai, blogiausiu atveju dar CEU... Kitiems – ŠU, KTU ir VGTU.... Abiem atvejais - nužvelgiama, įvertinama, klasifikuojama – savas. Arba - ne.
Šv.Augustinas, puikybės nuodėmė. „Stiliaus“ žurnalo alter ego. Kuklus, šiek tiek nuodėmingas žavesys.
