Tokių ekstremistų, kaip dešimtis žmonių nužudęs Andersas Beringas Breivikas gali atsirasti bet kada. Belieka būti tam pasirengus, - mano portalo „Balsas.lt“ vaizdo konferencijoje kalbinti pašnekovai .
Norvegija vis dar neatsikvošėja po to, kai Andersas Beringas Breivikas praėjusį penktadienį šaltakraujiškai nužudė kelias dešimtis žmonių, o sulaikytas ėmė skelbti politines deklaracijas bei internete paliko didelės apimties, bet padriką dokumentą, vadinamą manifestu. Ar kas nors panašaus gresia Lietuvoje? Ar yra priemonių tai nuspėti? Ar iš įvykio galima daryti kokias nors politines išvadas?
Apie tai „Balsas.lt“ vaizdo konferencija.
Sutrikusi asmenybė
Žurnalistas, Lietuvių tautinio centro lyderis, Lietuvos dešiniųjų radikalų vadu laikomas Ričardas Čekutis nuo panašių išpuolių kategoriškai atsižegnoja.
„Mano supratimu ponaitis Breivikas yra akivaizdus psichinis ligonis, kiek žinau dar ir homoseksualistas, ką mūsų tolerantiškoji žiniasklaida nutyli. Akivaizdu, kad žmogus blaškėsi tarp savo tapatybių. Dabar gal jau nebesiblaškys, ramiai pasėdės, galės apmąstyti savo nuveiktus darbus. Be jokios abejonės mes ir daugelis mano draugų šį veikėją vertinom ypatingai skeptiškai, jei taip galima pasakyti. Tiesiog neigiamai,“ – sakė R. Čekutis, pridurdamas, kad norvegas žudė neturinčius supratimo kaip pasipriešinti vaikus. Jo vadovaujamo judėjimo stovykloje minėtas žudikas esą vargu ar būtų spėjęs ilgai pašaudyti.
Psichologė, psichoterapeutė, psichologijos knygų autorė Genovaitė Petronienė, kuri yra dirbusi komisijoje, nustatančioje ar žmogus padaręs nusikaltimą buvo pakaltinamas, teigia, kad iš žiniasklaidoje esančios informacijos matyti, jog A. B. Breivikas nebuvo afekto būsenoje, bet apie ligą tikrai reikia kalbėti. „Jis buvo ramus, apmąstytai „dirbo“. Negalima pasakyti, kad jam tai siūlė daryti kažkokios haliucinacijos, kad jis buvo sujaudintas, bet kalba eina apie asmenybės sutrikimą arba ilgalaikę, greičiausiai paranojinę ligą“, - sakė psichologė.
Anot G. Petronienės, galvažudys grūmėsi su vidiniais monstrais, jam atrodė, kad jis gelbsti beviltišką pasaulį mąstymas buvo grynai priešybinis, nesvarstant jokių alternatyvų žudymui. „Buvo kerštas, neapykanta, ambicijos. Dar vienas momentas, grynai iš psichinių sutrikimų skyrelio – jis aiškiai pasižymėjo didybės manija ir visagalybės idėja. Jisai gi nenusižudė po to, ką padarė. Priešingai, jis norėjo kiek galima labiau pasirodyti žiniasklaidai“, - aiškino psichologė.
Kaip teigia G. Petronienė, svarstant ar duoti leidimą ginklui, atrenkant kai kurių profesijų žmones mėginama nustatyti psichinių sutrikimų požymius, bet tai nėra lengva, nes kai kurie ligoniai puikiai maskuojasi. „Tas pats A. A., Breivikas puikiai žino, ką sakyti žiniasklaidai. Jis sakė, kad vaikystėje neturėjo jokių psichologinių traumų. Garantuotai jos buvo“, - sakė ekspertė.
Ar A. A. Breivikas – dešinysis radikalas?
Nuo žudiko atsiribojantys dešinieji radikalai jo tokiu nelaiko. Neva prieš Europos islamizaciją kovojęs, dešiniuoju radikalu vadinamas A. A. Breivikas tuo pačiu priekaištavo Adolfui Hitleriui, kad šis nesugebėjęs sukurti monoetninės Europos ir neišvadavęs nuo musulmonų Palestinos. Izraeliui palankūs dešinieji radikalai Europoje išties pasitaiko ne dažnai.
R. Čekutis apskritai nesutiko, kad A. B. Breivikas laikytinas dešiniuoju radikalu ir vadino jį tiesiog psichu bei priminė jo homoseksualumą. „Aš nematau jokių požymių, jei neskaitysime to gana keisto vadinamojo manifesto, kuriame suplakta daugybė dalykų, pagal kuriuos niekaip žmogaus pažiūrų neidentifikuosi. Pati didžiausia bėda, kad jau iš anksto mėginama klijuoti politines etiketes, kai reikia kalbėti apie psichinę ligą“, - tvirtino jis.
Politikos apžvalgininkas, buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas (VSD), Giedrius Kiaulakis kuravo tarnyboje būtent ekstremistinių organizacijų ir atskirų veikėjų reikalus. Pasak jo, A. A. Breivikas panašus į amerikiečių filmo personažą, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio tipo nuožmų nusikaltėlį, patenkantį į taikų ateities pasaulį, kuriame niekas nebesimuša, nekonfliktuoja ir nežino, ką su tokiu daryti. Pateikdamas nuorodų į klasikinius literatūros veikalus, G., Kiaulakis teigia, kad A. A. Breiviko asmenybėje susipynė tikėjimo įvairiausiais mitais puokštė, pagimdžiusi monstrą.
Pasak G. Kiaulakio, prijautimo tam, kas vadinama dešiniuoju radikalizmu A. A. Breiviko pažiūrose esama, tačiau jo nuoseklumu abejojo. Anot jo, šis personažas į dvidešimt pirmo amžiaus Europos visuomenę patenka kaip koks radikalus 14-15 amžiaus vienuolis, norintis „išvalyti pasaulį“ ir tikintis savo teisumu.
Vienu iš tautinių radikalų laikomas R. Čekutis konferencijos metu tikino, kad jo organizacijos šalininkai galėtų „duoti į snukį“ nebent tada, kai būtų patys užpulti. Paklaustas, kaip reikia suprasti jo internete išplatintą teiginį, kad napalmu galima išspręsti Vilniaus romų taboro problemą, jis išsisuko, esą apie napalmą ar kitokią „teritorijos dezinfekavimo“ priemonę reiktų kalbėti iškrausčius visus ten nelegaliai įsikūrusius asmenis.
Paklaustas ar fašizmo grėsmė šiuo metu Lietuvoje reali ir ar prasmingas interneto svetainės antifa.lt kūrėjų darbas, G. Kiaulakis atsakė: „Šiuo metu praktiškai nulinė. Jei žiūrėti „antifa“ kategorijomis, tai Lietuva jau gyvena fašizmo sąlygomis, kaip ir Europa bei Šiaurės Amerika, o ne fašizmo sąlygomis gyvena Rusija ir Baltarusija“.
Bedantė visuomenė
G. Kiaulakis tikino, kad visiškai išvengti panašių scenarijų tiesiog neįmanoma. „Dabar bus mėginama „spręsti problemą“. Ir mūsų prezidentė (Dalia Grybauskaitė, - „Balsas.lt“) jau pasakė, kad tai neturi pasikartoti. Pavienis žmogėnas šiuo atveju yra panašus į stichinę nelaimę. Japonijos imperatorius gali kiek nori grūmoti į ramųjį vandenyną, kad cunamiai nepasikarotų, tačiau jie vis tiek kartais bus. Žmogaus prigimtis yra tamsi“, - priminė G. Kiaulakis.
Paklaustas, ar mato didesnę grėsmę pavienių žmonių išpuoliuose ar ekstremistinėmis laikomose organizacijose, G. Kiaulakis teigė, kad pagrindinė problema greičiausiai būna valdžios reakcijose ir visuomenės įpročiuose. „Dabar saugumo tarnyboms bus duota komanda, kad „tai nepasikartotų“. Saugumo tarnybų principas labai paprastas – reikia identifikuoti rizikos grupes. Dešinieji radikalai be abejonės yra rizikos grupė, nes jie vis tiek juk deklaruoja savo pykčius, kai kurių kitų grupių atžvilgiu, jie neslepia, kad galima ir į snukį duoti, kai to esą labai reikia ir pan.“, - priminė jis ir kartu pastebėjo, kad nereikėtų kelti vajų.
Pasak G. Kiaulakio, stebėti visus ekstremistus, ezoterikus ir sektantus yra reikalinga, nors, jam dirbant VSD, kitų padalinių pareigūnai į jo ir kolegų darbą žiūrėjo, kaip į antrarūšį. „Blogiausia, kad dabar kils vajus. A. A. Breivikas buvo užėjęs į dešiniųjų radikalų forumus? Bingo. Viena grupuotė yra. Vienišas vyras? Stebėkime visus vienišus vyrus. Ginklą turėjo? Visus, kas turi ginklą. Dar ir ūkininkus, kurie perka salietrą“, - dėl galimai absurdiškų kampanijų ir neva kilnius siekiu kažką užkardyti grįsto noro dar labiau visus stebėti, viską kontroliuoti, perspėjo buvęs saugumietis. Kartu pridurdamas, kad totalinio sekimo sistemoje jau esame gyvenę, - „Dabar, kaip pavojų galima nurodyti Breiviką, o tada mus gąsdino pasauliniu kapitalizmu“, - šaipėsi jis.
Į tai R,. Čekutis replikavo, kad niekas ir nepasikeitė. „Vietoj raudonosios imperijos, atėjo žydroji imperija“, sakė jis.
Kita problema, kurią nurodė G. Kiaulakis, visuomenės auklėjimas, kad pilietis turi būti linkęs dėl visko apeliuoti tik į valdžią, pats niekur nesikišti ir tik skambinti visokiais pagalbos telefonais. Primindamas Lietuvos Draučių kaime įvykusią tragediją, kai vienas žmogus nušovė penkis, G.Kiaulakis pastebėjo ir aiškų skirtumą. „Viskas buvo paprasta, kol jis ėjo ir šaudė senukus ir bobutes. Kai iš miško grįžo vyrai, jis spėjo nušauti tik vieną, iš jo atėmė visus „pištalietus“ ir nudobė“, - pabrėžė jis.
Šalia skatinamo nenoro ir nemokėjimo nei gintis, nei pačiam spręsti problemų, jis nurodė Europos biurokratizavimo bėdą. Anot G. Kiaulakio, ilgas policijos laukimas Norvegijos saloje greičiausiai buvo sąlygotas instrukcijų, kaip ir ką dabar daryti, skaitymo. „Ponaitis juk nesupriešino policijai ir ten nereikėjo siųsti didelių specialiųjų pajėgų. Jei būtų nusiyrę du patruliai, to būtų pakakę“, - priminė buvęs pareigūnas.
Jis sakė esąs beveik tikras, kad tokia padėtis visiškai įmanoma ir Lietuvoje, ir priminė, kokia sumaištis kilo, kuomet viename banke pastebėtas daiktas panašus į sprogmenį. Anot G. Kiaulakio, kelias valandas blaškytasi sprendžiant, o ką dabar reikia daryti, jei tiksliai instrukcijose neparašyta. Jis taip pat sakė beveik neabejojąs, kad Norvegijos valdžia dabar bus linkusi uždrausti galimybę legaliai turėti ginklą. „Kitas A. A. Breivikas tuomet nusipirks jį turguje, o normalus žmogus galės vėl būti tik beginklis ir skambinti telefonais. ... Breiviko žinia yra ta, kad Europa yra ištižusi“, - liūdnai konstatavo jis, pabrėždamas, kad biurokratinės proiemonės be visuomenės pasirengimo neišvengiamai kada nors ištinkantiems išpuoliams, nepadės.
Daugiau žiūrėkite vaizdo konferencijoje:
Norvegijos tragedija – gera proga pagalvoti apie tabu temas Europos Sąjungoje
Kas pavertė A.B. Breiviką migrantų nekenčiančiu monstru?
A. B. Breivikas žudydamas klausėsi muzikos iš filmo „Žiedų valdovas“
A. B. Breiviko tėvas: jis pats turėjo nusižudyti
Psichiatras R. Alekna: šizoidiniai A. B. Breiviko bruožai formavosi dar vaikystėje
