Prašė bausti griežčiau
Šiaulių apygardos teismas abi žudikes už itin žiaurią Nedos Račkauskaitės žmogžudystę ir jos palaikų išniekinimą nuteisė kalėti po 20 metų. Nuteistosios prašė jų pasigailėti ir skirti ne tokį ilgą įkalinimo laiką, tuo metu nužudytosios tėvai reikalavo žudikes nuteisti iki gyvos galvos. Nedos tėvai prašė bausmę sugriežtinti, nes, pasak Račkauskų ir jų advokatės Eugenijos Povilaitienės, teismas nuoširdžiai neatgailaujančioms, teisme melavusioms žudikėms nuolaidžiavo.
„Teisiamosios mūsų vaiką nuteisė iki gyvos galvos, mus, galima sakyti, irgi. Nežinau, kodėl jos turėtų atsipirkti 20 metų ar, kaip prašo, dar mažiau“, – LAT sakė nužudytosios gimnazistės motina Dalia Račkauskienė.
Moteris pažymėjo, kad V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė iki šiol taip ir nepaaiškino, kodėl taip žiauriai nužudė savo bendramokslę.
„Motyvas yra visiškai menkavertis arba visai neaiškus, kiekvieną kartą vis kitą nurodo – jos sako, kad nebuvo kūno išniekinimo, bet jeigu jos norėjo paslėpti kūną, tai slėpti buvo galima tik kišenėse, nemanau, jog šaldytuvo kamera yra ta vieta, kur gali būti slepiama. Be to, byloje yra informacija, kad jos pasidėjo raumens gabalą, kurį ketino valgyti“. D. Račkauskienė teismo prašė žudikėms skirti pačią griežčiausią bausmę, pažymėdama, jog teisėjai neturėtų gailėti ir kitų sunkius nusikaltimus darančių nusikaltėlių.
„Dėl tokių įvykių, nusikaltėlių „naglėjimo“, labai norėtume teismo paprašyti nenuolaidžiauti nusikaltėliams – juk jos viską buvo sutarusios iš anksto daryti, V. Vaitiekaitytė yra kalbėjusi, kad jos svajonė yra pjaustyti žmogų, – sakė D. Račkauskienė. – Jeigu čia nebūtų mūsų dukra, būtų buvęs kitas žmogus nužudytas. Prašome tyčinius nusikaltimus, žmogžudystes padariusius žmones bausti kuo griežčiau“.
Panašiai teigė ir Račkauskų advokatė E. Povilaitienė: „Jos elgėsi šaltai, apgalvotai, jos svajojo sukelti kuo daugiau kančių. Aukos kūną žudikės susmulkino į maždaug po 300-400 g, dalį kūno įdėjo šaldiklio kamerą, o vėliau planavo atšvęsti ir išsikepti. Tai buvo žudymas dėl žudymo. Dar prieš nusikaltimą jos kalbėdavo apie žudymą, svajodavo, kaip aukai sukelti kuo daugiau kančių. Abiturientės žiūrėdavo siaubo filmus, kurdavo šiurpą keliančius eilėraščius“.
Gailėjosi savęs
Abi Viktorijos prašė teismo jų pasigailėti, sutrumpinti bausmę, nes jos esą žudė sunkiai sirgdamos depresija, kuri darė joms didelę įtaką. „Mūsų įkalinimas iki gyvos galvos nepalengvintų Nedos mamos skausmo, o mus visai sužlugdytų. Labai atsiprašau visų“, – kalbėjo V. Vaitiekaitytė. Ji taip pat sakė, kad gailisi dėl padarytos didžiausios ir neatitaisomos klaidos, kuri sugriovė ne tik jos ir V. Lietuvninkaitės, bet ir jų artimųjų gyvenimus. „20 metų bet kokio amžiaus žmogui yra labai daug, –ašarodama kalbėjo V. Vaitekaitytė. – Kai kam atrodo, kad mes jau po 15 metų išeisime į laisvę, tačiau nemanau, jog taip bus. Grįžusios į laisvę nerasime jau nei savo artimųjų, nei draugų, negalėsime gyventi pilnaverčio gyvenimo, net šeimų negalėsime sukurti“.
Nužudytosios tėvų teisme atsiprašė ir V. Lietuvninkaitė.
„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suprasčiau, kas įvyko, dėl to labai nekenčiu savęs, nesu tikra, jog tuo metu supratau, kas vyksta“, – sakė ji. Mergina pasakojo, kad dėl savo nenusisekusio gyvenimo ne kartą norėjo nusižudyti. „Pradėjau save žaloti, ne kartą norėjau nusižudyti. Visą gyvenimą jaučiau tik panieką – niekas nebegalėjo man padėti, – kalbėjo V. Lietuvninkaitė. – Nuoširdžiai gailiuosi, bet ne dėl to, kad visą gyvenimą praleisiu už grotų – jaučiuosi tokia kalta, jog nesinori gyventi“.
Mergina pasakojo, kad nuo mažens gyveno šeimoje, kurioje smurtas buvo kasdienybė: „Tėvas mušdavo mano mamą, ji smurtą kentė net tuomet, kai manęs laukėsi, darželyje visi bendraamžiai iš manęs tyčiojosi – nuo pat mažų dienų manyje kaupėsi pyktis“. V. Vaitiekaitytę ji laikė geriausia drauge, sekė jos pavyzdžiu ir ja tikėjo.
Abi žudikės tvirtino, jog aukos kūną šaldytuve slėpė ne iš žiaurumo, o norėdamos paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Jos įsitikinusios, kad pjaustoma jų auka kančių nepatyrė – ji jau buvo praradusi sąmonę ir nepatyrė skausmo.
Prašymus atmetė
Prokuroro Dariaus Alinsko teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo keisti. Jis nemano, kad nuteistosioms turėtų būti skirtas įkalinimas iki gyvos galvos ar sušvelninta bausmė.
Apeliacinis teismas, išklausęs visas puses, atmetė visus gynėjų prašymus ir nusprendė įrodymų iš naujo netirti. V. Lietuvninkaitės advokatas prašė dar kartą paskirti jos gynamajai psichologinę-psichiatrinę ekspertizę bei į teismą iškviesti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovą, kuris galėtų paaiškinti, kokį šalutinį poveikį turėjo psichotropiniai vaistai, kuriuos prieš nužudymą vartojo nuteistoji.
Teismas taip pat pagarsino, paštu gautą V. Vaitiekaitytės motinos Jolantos Vaitiekaitienės laišką, kuriame ji prašo rengti uždarus teismo posėdžius. Esą žiniasklaidos atstovai pažeidžia žudikių teises į privatumą, iškreipia informaciją, net lankėsi pas nuteistosios močiutę, dėl ko šiai sutriko sveikata. Be to, moteris laiške rašė, kad jos sūnus taip pat buvo priverstas keisti mokyklą, nes kiti vaikai jį terorizuodavo.
Teismas šio nuteistosios motino prašymo nenagrinėjo, nes J. Vaitiekaitienė nėra bylos proceso dalyvė.
Supjaustė dalimis
Priminsime, kad Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos mokinė Neda pradingo 2011-ųjų liepos 14-ąją. Merginos paiešką pradėję kriminalistai išsiaiškino, kad Neda prapuolė išėjusi susitikti su toje pačioje gimnazijoje besimokiusiomis, tuo metu jau pilnametėmis V. Vaitiekaityte ir V. Lietuvninkaite.
Tačiau policininkų apklausiamos Viktorijos melavo, kad po pokalbio Neda kažkur išvykusi, taip pat iš Nedos telefono merginos vardu siuntinėjo tėvus klaidinančias SMS žinutes, kad neva „Neda išėjusi į skustagalvių vakarėlį, po to žadanti važiuoti į roko festivalį „Velnio akmuo“.
Tačiau meluojančių V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės parodymai skyrėsi, todėl pareigūnams kilo įtarimų. Trečią parą po žmogžudystės V. Lietuvninkaitė palūžo, kartu su motina atvyko į policijos komisariatą ir prisipažino su V. Vaitiekaityte nužudžiusios Nedą. Tuomet ir paaiškėjo, kad nusikaltimas buvo įvykdytas V. Vaitiekaitytės močiutės bute. Į butą įviliotai gimnazistei V. Vaitiekaitytė ant galvos užmetė maišą ir keliskart kirviu bei plaktuku smogė į galvą. V. Lietuvninkaitė bendramokslę daužė metaliniu strypu.
Nužudžiusios auką, užpuolikės kūną supjaustė dalimis. Į polietileninius maišus sudėtas aukos kūno dalis V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite dviračiais išvežė ir, kaip pačios teigė, išmetė dykynėje prie Aukštabalio gatvės.
Suplanuota žmogžudystė
Pareigūnai rado tik dalį kūno dalių, kurios buvo išmėtytos laukymėje netoli nužudytosios namų. Dalis kūno buvo rasta ir žudikės šaldytuve. Nors teisme jos ne kartą tikino žmogžudystės neplanavusios, abi Viktorijos liepos 13-ąją nuskubėjo į medicinos reikmenų parduotuvę, kurioje nusipirko kelias poras medicininių pirštinių, taip pat chirurginių skalpelių bei vieną ar du švirkštus!
Tai, kad nusikaltimui merginos nesiruošė, nepatikėtų net vaikas. Abi puikiai žinojo, kad V. Vaitiekaitytės močiutės bute, virtuvės sieninėje spintoje, yra joms reikiamų įrankių: kirvukas mėsai, statybinis plaktukas bei medžio pjūklas stambiais dantimis, taip pat metalo laužtuvas ir masyvus metalo virbas.
Nežinia, merginos bute rado ar prekybos centre pirko į ritinėlį susuktų atplėšiamų juodo polietileno šiukšlių maišų, tačiau jais iš anksto pasirūpino. Vienas maišas buvo atplėštas, išskleistas ir padėtas ant spintelės prie buto durų.
Draugės taip pat neužmiršo pasirūpinti ir skutimosi peliukais, kurių pakuotę susirado ar nusipirko ir pasidėjo virtuvėje ant šaldytuvo.
Tyrė atskirai
Abi Viktorijos skundėsi, kad žiaurųjį nusikaltimą padarė sirgdamos depresija bei veikiamos joms skirtų vaistų, o V. Vaitiekaitytė – dar ir savavališkai išgertų, psichiką veikiančių tablečių. Tad logiška, kad teismas priėmė nutartį skirti Teismo psichiatrijos ekspertizę, kad ji nustatytų, ar įtariamosios – pakaltinamos.
Lietuvos įstatymai neleidžia vien dėl smalsumo viešinti konkrečių žmonių ligų diagnozių. Tačiau po to, ką iškrėtė šios dvi „juodosios kanibalės“, žmonės turi teisę žinoti, kaip vystosi tokios patologiškos asmenybės, kaip laiku jas pažinti, kad galėtų apsaugoti save ir savo vaikus.
V. Vaitiekaitytei su V. Lietuvninkaite Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizes atliko trys itin patyrę ekspertai: teismo psichiatras ekspertas Arūnas Galinis, turintis net 26 metų darbo stažą, teismo psichiatrė ekspertė Jolanta Didžiokienė, pareigas einanti per 20 metų ir teismo psichologė ekspertė Audronė Glinskienė, įtariamųjų mąstyseną tirianti jau ketvirtį amžiaus.
Viktorijos tyrimui į Utenos psichiatrijos ligoninės 1-ąjį skyrių, kuriame laikomi suimti tiriamieji, buvo nuvežtos ne kartu, o po vieną.
V. Lietuvninkaitė psichiatrijos ligoninėje praleido pusantro mėnesio – nuo rugpjūčio 24-osios iki spalio 12-osios. Po savaitės, spalio 19-ąją, į tą pačią ligoninę atgabenta V. Vaitiekaitytė, kuri buvo tiriama iki lapkričio 16 dienos.
Traumavo tėvai
Psichiatrai leido įnamėms apsiprasti, tuo metu akylai stebėdami naujokių elgesį. Tiriamosioms buvo atlikta daugybė įvairiausių testų: Roršacho rašalo dėmių, Krepelino, „10 žodžių“, Piktogramų, „4-1“, Sąvokų palyginimo, Klasifikacijos, „H-T-P“, „MMPI“, Nebaigtų sakinių, Savęs vertinimo, Tematinių asociacijų, Beck‘o ir kt.
Tarp visų tyrimų patys banaliausi, bet svarbiausi ir suteikę daugiausiai informacijos, buvo paprasti pokalbiai apie gyvenimą. Psichiatrai ir psichologė Viktorijų įdėmiai klausėsi, nemėtydami kandžių replikų, ką taip moka daryti policininkai. Todėl ekspertams, sugebantiems rasti raktą į ligotą sielą, merginos atsivėrė ir papasakojo tai, ko iš jų neišpešė net prityrę kriminalistai.
V. Lietuvninkaitė – vienturtė, bet augo neišlepinta mergaite. Greičiau atvirkščiai, nes Viktorijos tėvas gėrė, prieš skyrybas pykdavosi su žmona – Viktorijos motina. Kartą jis trenkė dukrelei, kuriai tuo metu tebuvo dveji ar treji metukai. Sukrėsta mergaitė buvo nustojusi kalbėti, tačiau logopedo padedama greitai visiškai pasveiko.
Netrukus vaikui – naujos traumos. Skyrėsi seneliai, skyrėsi tėvai. Motina ištekėjo antrą kartą – laimei, patėvis pasitaikė geras ramus žmogus. V. Lietuvninkaitė psichiatrams net pareiškė, jog su juo sutarė geriau nei su mama.
2010-ųjų kovą buvo atliktas V. Lietuvninkaitės asmenybės tyrimas.
Vis sunkėjanti depresija
V. Lietuvninkaitė gėrė jai skirtus antidepresantus, tačiau vaistai mažai padėjo. Vaikų ir paauglių depresija – rimta bei klastinga liga. Ja susirgusiems nepilnamečiams sunkiau susikoncentruoti mokykloje, tad pablogėja pažymiai, o tėvai bei pedagogai dėl to dažniausiai nepagrįstai apkaltina tingėjimu.
Depresija sergantis vaikas nuolat jaučiasi pavargęs, skundžiasi įvairiais skausmais. Sutrinka miegas – vakare ilgai neužmiegama, rytą sunkiau atsikelti, dieną kankina mieguistumas. Žinoma, sutrinka ir emocijos – toks vaikas jaučiasi nemylimas, nereikalingas. Jaunajam ligoniui ateitis atrodo juoda, pesimistinė, beprasmiška, todėl sunkesniais atvejais gali apnikti mintys nusižudyti arba žalotis.
Tėvai bei pedagogai neretai neįžvelgia depresijos, jos ženklus klaidingai vertina kaip baustiną pasileidimą arba paauglio bandymą manipuliuoti, taip tik pasunkindami ligą ar net išprovokuodami savižudybę.
Per vasaros atostogas V. Lietuvninkaitė gėrė paskirtus vaistus, 4 kartus lankėsi pas psichiatrą, kuris kaskart pratęsdavo vaistų kursą.
Nežinia, kokio sunkumo depresija iš tikro kankino V. Lietuvninkaitę, tačiau liga merginai netrukdė per vasaros atostogas trankytis su draugais po kapines ir dykvietes, pramogauti rūkant marihuaną, maukti alkoholinius silpnus kokteilius, alų, galiausiai – ir degtinę.
2010-ųjų rudenį prasidėjus naujiems mokslo metams V. Lietuvninkaitė, vos susidūrusi su pirmaisiais sunkumais gimnazijos III (11-oje) klasėje, atkrito.
„Netenkina tai, kas esu, netenkina, ką turiu... Blogi santykiai šeimoje, stokoju tikrų draugų.
Šįkart greta diagnozės „vidutinio sunkumo depresijos epizodas, suicidas, adaptacijos sutrikimas“, psichiatras prirašė ir V. Lietuvninkaitę bene geriausiai apibūdinančią frazę „emociškai nestabili asmenybė“.
Tiesa, jau teismo sprendimu tirdami V. Lietuvninkaitę, Utenos psichiatrinės ligoninės Teismo psichiatrijos ekspertai jai diagnozavo kiek kitokį – mišrų asmenybės sutrikimą, kuriam būdingas ir emocinis nestabilumas, ir kitos panašios psichikos problemos.
Tačiau asmenybės sutrikimas – tai ne psichikos liga, o stabilūs charakterio bruožai, trukdantys harmoningai bendrauti su aplinkiniais ir pačia aplinka. Eiliniai žmonės tai vadina charakterio kraštutinumais.
Suvokė ką daro
Ne psichikos liga, o tik asmenybės sutrikimas diagnozuotas ir antrajai žudikei – V. Vaitiekaitytei. Ištyrimui į Utenos psichiatrijos ligoninę V. Vaitiekaitytė buvo atvežta jau baigus tirti V. Lietuvninkaitę – 2011-ųjų spalio 19-ąją.
V. Vaitiekaitytės vaikystė – kiek kitokia, bet ne sensacinga. Jos tėvai nesiskyrė, mergina – ne vienturtė, ji turi trimis metais jaunesnį brolį. Vaikystėje ji, atrodo, jokių rimtesnių traumų nepatyrė.
Šios Viktorijos tėvas – ūmaus būdo ir labai reiklus žmogus. V. Vaitiekaitytė medikams guodėsi, kad namie jautėsi lyg kalėjime – abu su broliu negalėjo garsiai juoktis, sėdėti nieko neveikdami, buvo spaudžiami prie mokslo ir darbo. Ta patį pakartojo ir vėliau, tiriama psichiatrų – ji jiems guodėsi, kad jos tėvas esąs per griežtas.
Beje, jau po žmogžudystės gulėdama Utenos psichiatrijos ligoninėje, pati pripažino, kad jos tėvai sutarė neblogai, tarp motinos ir tėvo konfliktų buvę ne daugiau nei kitose normaliose šeimose. Galiausiai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertai ekspertizės konstatavo, kad abi įtariamosios yra pakaltinamos, suvokė savo veiksmus ir gali atsakyti už juos.
Plačiau apie Nedos nužudymą galima paskaityti S. Stasaičio knygoje „Rytoj mane nužudys“
Žilvinas VIZGIRDA
AKISTATA
