Šiaulių apygardos teismas abi žudikes už itin žiaurią Nedos žmogžudystę ir jos palaikų išniekinimą nuteisė kalėti po 20 metų. „Akistatoje“ mes ne kartą rašėme apie tai, kad Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos mokinė Neda pradingo 2011-ųjų liepos 14-ąją. Merginos paiešką pradėję kriminalistai išsiaiškino, kad Neda prapuolė išėjusi susitikti su toje pačioje gimnazijoje besimokiusiomis, tuo metu jau pilnametėmis V. Vaitiekaityte ir V. Lietuvninkaite.
Tačiau policininkų apklausiamos Viktorijos melavo, kad po pokalbio Neda kažkur išvykusi, taip pat iš Nedos telefono merginos vardu siuntinėjo tėvus klaidinančias SMS žinutes, kad neva „Neda išėjusi į skustagalvių vakarėlį, po to žadanti važiuoti į roko festivalį „Velnio akmuo“.
Tačiau meluojančių V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės parodymai skyrėsi, todėl pareigūnams kilo įtarimų. Trečią parą po žmogžudystės V. Lietuvninkaitė palūžo, kartu su motina atvyko į policijos komisariatą ir prisipažino su V. Vaitiekaityte nužudžiusios Nedą.
Toliau aprašinėti šios istorijos gal ir neverta, nes kaip tik Apeliacinio teismo išvakarėse, buvęs „Akistatos“ korespondentas Sigitas Stasaitis parašė knygą apie visą šią istoriją, kurią pavadino „Rytoj mane nužudys“. Knygos autoriui ir uždaviau keletą klausimų. Iš interviu, manau, suprasite ir apie ką ta knyga, ir kodėl kilo mintis ją parašyti, o kartu sužinosite ir apie Šiauliuose ne vienam šoką sukėlusį įvykį.
– Tad apie ką ši knyga tokiu kraupoku pavadinimu?
– Kelerius metus dirbau Kriminalinės policijos inspektoriumi, po to beveik ketvirtį amžiaus – žurnalistu (daugiausiai – „Akistatoje“), tad mačiau daugybę pačių žiauriausių ir keisčiausių nusikaltimų. Tačiau įvykis, nutikęs Šiauliuose 2011-ųjų vasarą, pribloškė ne tik mane. Net, daugelį Šiaulių teisėsaugos pareigūnų – policijos veteranai irgi sakė dar nematę tokio žiaurumo. 2011-ųjų liepą dvi nežinia prieš ką maištaujančios Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos moksleivės, tuo metu aštuoniolikmetės Viktorija Vaitiekaitytė su Viktorija Lietuvninkaite, įviliojo į spąstus bute ir nužudė savo bendramokslę septyniolikmetę Nedą Račkauskaitę, po to nedelsdamos supjaustė, išniekino kūną, kurį išmėtė įvairiose miesto vietose.
– Tačiau paauglių, net merginų žiaurumas – nebe naujiena.
– Tai tiesa, žmogžudyste Lietuvoje tikrai nieko nenustebinsi. Net jei ją įvykdo merginos. Paskutinėje knygos dalyje kaip tik primenu Naujojoje Akmenėje įvykdytą labai panašią žmogžudystę: dvi moksleivės ir vienos jų trylikametė sesuo į pasalą sode atsiviliojo tos pačios mokyklos moksleivę Kristiną, kurią pasmaugė ir kūną įmetė į šulinį. Už ką? Priežastis labai moteriška – trijulė keršijo Kristinai už apkalbas ir pašaipas.
Tačiau šiuo atveju visus sukrėtė, kad V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite elgėsi be galo ciniškai ir net liguistai – į šaldytuvą pasidėjo aukos kūno gabalą, kurį, iš pradžių, kaip pačios teigė, ketino... suvalgyti atšvęsdamos įvykį! Kanibalizmas – tai jau kažkas šiurpaus, nežmoniška, Lietuvoje to jau seniai nebuvo. – Tačiau ar tai buvo įrodyta? Žudikės teisme kanibalizmo išsigynė.
– Iš pradžių prisipažino, vėliau – ištikrųjų išsigynė. Jos nutylėjo ir daugybę kitų joms neparankių detalių. Rašydamas apie šį neeilinį nusikaltimą stebėjau visus teismo posėdžius ir įsitikinau, kad teisiamosios daug ką nuslėpė, net melavo. Pavyzdžiui, kam nusikaltimo išvakarėse pirko medicininius švirkštus? Tad stebint teismo posėdžius ir kilo mintis viską sužinoti, atkapstyti tikrąją tiesą bei aprašyti istoriją knygoje. Be to, mane visada domino psichologija, tad knygoje pabandžiau rasti atsakymą, kas nutiko dviejų jaunų merginų galvelėse, kad jos elgėsi lyg bejausmiai monstrai. Šioje istorijoje yra net mistikos.
– Mistikos?
– Na, bent jau keistų sutapimų. Pavyzdžiui, kai V. Vaitiekaitytė pakvietė susitikti ir paplepėti, Neda kompiuteriu šią žinią pranešė porai savo draugų. Jie visi svarstė, ar verta eiti į tą susitikimą. „Tave Viktorija nužudys“, – pajuokavo N. Račkauskaitės bendramokslis Šarūnas. „Jei nužudys, tai atneškit man po baltą rožę“, – irgi su humoru atrašė Neda. Ir taip nutiko, kad Neda nuėjo susitikti su Viktorija, o pastaroji su savo geriausia drauge V. Lietuvninkaite ją nužudė. Visi į laidotuves atsinešė po baltą rožę.
– Knyga storoka, apie 270 puslapių. Ir viskas vien apie V. Vaitiekaitytės su V. Lietuvninkaite nusikaltimą?
– Ne tik. Ieškodamas žmogžudystės priežasčių, radau panašumų, analogijų su kitais rezonansiniais nusikaltimais, tad skaitytojas knygoje ras pasakojimus ir apie garsiąją vaikžudę Almą Bružaitę- Jonaitienę – kaip ir dėl ko ji galėjo atimti gyvybes dviem savo vaikučiams, ir apie garsaus Šiaulių gydytojo ginekologo V. Pečiulio sūnų, kuris, priepuolio metu, nužudė tėvą, ir apie Draučių kaimą iššaudžiusį beprotį Leonardą Zavistonovičių, ir apie dar ne vieną rezonansinį nusikaltimą. Prisiminiau net pirmąjį SSRS žudiką – maniaką „Mosgazą“ bei šaulį į JAV prezidentą Džoną Kenedį.
– Kas sieja šiuos nusikalimus, įvykdytus skirtingu laiku ir net skirtingose šalyse, kad jie aprašyti knygoje apie Nedos nužudymą?
– Kiekvienas nusikaltimas, žinoma, unikalus. Tačiau, kai imi gilintis į nusikaltėlių asmenybes, pamatai, kad žmonės kartais ne taip jau ir skiriasi – dėl savo psichologinių problemų tam tikrose situacijose elgiasi kone trafaretiškai vienodai.
– Ar pavyko prakalbinti pačias žudikes V. Vaitiekaitytę su V. Lietuvninkaite?
– Ne, jos ne tik nė karto nedavė nė vieno interviu nei vienam žurnalistui. Net teisme į akis bijojo pažvelgti, dangstė, slėpė savo veidus. Aplankiau, bandžiau prašnekinti ir abiejų Viktorijų tėvus. Tačiau jie labai išgyvena, užsisklendę, nepanoro kalbėtis. O V. Vaitiekaitytės tėvas mane pasitiko piktai nusiteikęs.
– Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda...
– Atvirkščiai, abiejų žudikių tėvai – padorūs, tvarkingi, dirbantys žmonės, tikrai ne nusikaltėliai ar girtuokliai. Bėda tik ta, kad jie buvo praradę emocinį ryšį su dukromis, kurios užsisklendė savo liguistame iliuzijų pasaulyje ir nusirito iki kraupios žmogžudystės. Beje, viena iš žudikių kalbėjo norinti sunaikinti ir savo tėvus.
– Ar pavyko išsiaiškinti, dėl ko Viktorijos nužudė merginą?
– Beveik visi, išgirdę, kad rašau knygą, manęs to klausė. Priežastis, kaip dažniausiai nutinka, yra ne viena. Tai ir emocinio ryšio su tėvais praradimas, ir protestas prieš visuomenės normas, ir psichologinės abiejų Viktorijų problemos, ir domėjimasis satanizmu ir net potraukis siaubo filmams. Nė viena šių priežasčių nebuvo lemiama, į nusikaltimą drauges pastūmėjo priežasčių visuma – skaitytojas knygoje ras išsamų atsakymą.
Beje, Maskvoje gyvenantis medicinos mokslų daktaras, psichiatras Michailas Vinogradovas, parašęs pusantro šimto mokslinių darbų, daugiausiai apie polinkį žudyti turinčias asmenybes, maniakus-serijinius žudikus, kai aš jo paklausiau, ką jis mano apie mūsų nusikaltėles, atsakė, kad V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės elgesyje jis matąs nemažai žudikams maniakams būdingų bruožų. Tad, jei Viktorijos nebūtų įkliuvusios, jos, M. Vinogradovo nuomone, galėjo nesustoti, žudyti toliau.
– Kaip reagavo Nedos tėvai?
– Dalia ir Vytautas Račkauskai – stebėtinai puikūs ir stiprūs žmonės. Neda buvo jų vienturtė dukra, tad galima įsivaizduoti, kokia trauma juos ištiko, kai policija pranešė, kad jų vienintelio vaiko nebėra. Tačiau teisme jie elgėsi ramiai, tramdė emocijas, nė karto nepratrūko. Kelios Nedos draugės neišlaikė, žvelgdamos į teisiamųjų narvą žudikes apšaukė išgamomis, o Nedos tėvai emocijoms valios nedavė. Kaskart po teismo posėdžio jie važiuodavo prie dukros kapo. Sunku net įsivaizduoti, kaip žmonėms sunku, jie iki šiol neatsigauna.
– Ar žudikės sulaukė pelnytos bausmės?
– Aš, kaip ir Nedos tėvai, manau, jog teismas žudikes V. Vaitiekaitytę su V. Lietuvninkaite už nenuoširdumą ir išsisukinėjimus turėjo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Net ir tokia bausmė joms nebūtų beviltiška, nes atsėdėjusios po 15-20 metų, jos, žinoma, būtų rašiusios malonės prašymus. Daug šansų, kad tada jų būtų pasigailėję ir paleidę, nes prabėgus tiek laiko jų žiaurusis nusikaltimas būtų buvęs užmirštas, nebekeltų tiek emocijų kaip dabar. Tačiau teismas V. Vaitiekaitytę su V. Lietuvninkaite nuteisė kalėti po 20 metų. Atrodytų, nemažai? Tačiau jos jau atsėdėjo po 3 metus, dar po 8-9 metų pradės prašyti malonės ir, tikėtina, jos sulauks. Tad labai gali būti, jog po dešimtmečio žudikės bus laisvos. „Tai būtų labai neteisinga ir skaudu“, – sako N. Račkauskaitės tėvai, kuriems sunku nepritarti.
– Kai kas sako, kad jaunimas nebe toks, jaunuoliai, net ir merginos, darosi žymiai žiauresni? Kas dėl to kaltas?
– Nuo pat senovės Graikijos laikų, jau trečią tūkstantmetį, vyresni žmonės nuolat kartoja, kad šiuolaikinis jaunimas – išlepęs, pasileidęs ir žiaurus, kad jaunuoliams trūksta atsakomybės, terūpi vien pramogos. Taip pat neretai išgirsi sakant, kad į žiaurius nusikaltimus pastūmėjo smurtą propaguojantys kino filmai, televizija bei „pasileidusi“ spauda. Tačiau visais laikais iš jaunosios kartos išauga puikūs žmonės, išskyrus vieną kitą netikėlį. O žudikų ir iškrypėlių juk netrūko visais laikais, net kai dar nebuvo kino teatrų, televizijos ir laikraščių. Tad žiauraus smurto priežastys – gerokai gilesnės.
Vertinant pagal žmogžudysčių skaičių esame viena agresyviausių tautų Europos Sąjungoje. Pasak statistikos, 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų kasmet nužudoma net iki 8 žmonių, o tai net 10 kartų daugiau nei ramiausiose, mažiausiai smurtaujančiose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tas pats koeficientas nesiekia nė vieneto. Išsireiškiant vaizdžiau, mūsų gimtinėje beveik kasdien kažkuriam vienam mūsų tautiečiui piktavalis atima gyvybę. Didžioji dalis žmogžudysčių bei sunkių nusikaltimų padaroma išgėrus. Lietuva – viena iš daugiausiai girtaujančių ES šalių, tad taip ir gyvename.
Kitame „Akistatos“ numeryje spausdinsime ištrauką iš knygos „Rytoj mane nužudys“
Žilvinas VIZGIRDA
AKISTATA
