Kai tik kas nors išdrįsta pranašauti simfoninės muzikos koncertų epochos pabaigą, tučtuojau iš visų kampų pasigirsta susijaudinusių priešininkų balsai. Britanijos orkestrų asociacija (BAO) ketina pradėti gaminti įtaisą, kuris leis melomanams simfoninių koncertų klausytis interaktyviu režimu.
Žinoma garso įrašų firma moka milijoną svarų kažkokiai mokyklinio amžiaus smuikininkei, pasaulinio garso solistas pareiškia, kad dabar į klasiką atsigręžia vis daugiau žmonių nei bet kada anksčiau.
Kaip ir bet kokios kieno nors pabaigą skelbiančios pranašystės atveju, tokie užkeikimai neturi jokios įtakos liūdniems padariniams. Išreklamuotas Ko-Ko („Koncertinio kompaniono“ trumpinys), kurį šią savaitę BAO pristatė plačiajai publikai metinėje savo konferencijoje, leis klausytojams lakstyti akimis nuo suprakaitavusios dirigento kaktos iki gilios violončelininkės iš antrosios eilės iškirptės. Tuo pačiu metu bus galima gauti ir tekstinės informacijos fragmentų. Naujovė lieka naujove, tačiau kai bus išnaudotos visos meniu punktų galimybės, ji iškart įgris.
Didžiulis firmos „Deutsche Grammophon“ (DG) ir Nicole Benedetti (nuotraukoje), BBC konkurso „Metų jaunasis muzikantas“ nugalėtojos 2004 m., sandėris taip pat nelabai rimtas. DG tvirtai laikosi rinkoje dėl savo materialinio turto. Septyniolikametė Benedetti - Airšyro blondinė su itališku krauju, kurią „The Sun“ paskelbė „pačia seksualiausia Škotijos žvaigžde“. Atsisakiusi modelio karjeros, Benedetti pasirodė kaip klasikinės muzikos propagandistė savo amžiaus grupėje. Beje, kai po metų suskaičiuos, kiek ji pardavė kompaktinių plokštelių, DG išsiaiškins, kad pagrindiniai jos gerbėjai - vidutinio amžiaus vyrai iš provincijos ir močiutės, renkančios tinkamą gimtadienio dovaną savo anūkėms. Taip buvo su visais mažamečiais vunderkindais, pasirodžiusiais per pastaruosius du dešimtmečius.
Nauja auditorija? Kokia nauja auditorija?! Klasikinės muzikos vadybininkai griebiasi šiaudo, žiūrėdami į „Classic FM“ su jos šešiais milijonais klausytojų Didžiojoje Britanijoje. „Klasikos“ auditorija daugiausia pasyvi - ši publika gali „pasigauti“ bet kokią stotį ir netgi jos klausyti, tačiau ji retai perka bilietus į koncertus ir jos aistra Mozartui paprastai pasibaigia gerokai anksčiau nei susipažinus su visu jo kūrybos komplektu. Per 12 „Classic FM“ veiklos metų Didžiojoje Britanijoje koncertų lankomumas nuolat mažėjo. Tuo tarpu daugelio orkestrų edukacinės investicijos davė vien saujelę smalsių vaikučių, kuriems klasikinė muzika tapo viso gyvenimo aistra.
Kodėl visas pasaulis liovėsi domėtis klasikinės muzikos koncertais? Štai mįslė, kurią menant, galima ginčytis su bet kokiu atsakymu. Sakykim, teiginys apie dėmesį. Daugelis koncertiniame pasaulyje mano, kad šiuolaikinei lengvabūdiškai publikai ilgam laikui sunku sutelkti dėmesį. Jei jau politiniai veikėjai dabar dažniausiai kalba trumpais šūkiais, kaip galima tikėtis, kad jų rinkėjai ištvers Brucknerio simfoniją?
Šis argumentas savaip įtikimas, tačiau tuo pačiu metu man jis atrodo kvailokas ir globėjiškas. Aplink save matau daugybę skirtingo amžiaus žmonių, kurie it prikaustyti sėdi keturias valandas, žiūrėdami „Karalių Lyrą“, „Žiedų valdovą“ arba lauko teniso finalą; tie patys žmonės, dešimt minučių praleidę klasikiniame koncerte, jau muistosi krėsluose ir galvoja, už kokius nusikaltimus Dievas juos nubaudė nejudėjimo, tylos ir nepatogiai suriestų kojų įžadu.
Šio nuobodulio negali išvaikyti nei elektroninis žaislas, sukuriantis mechaninę dalyvavimo procese iliuziją, nei solistas vunderkindas, kurio muzikinė asmenybė dar turi subręsti. Visa tai - ne adekvatūs mėginimai spręsti kultūrinę krizę, o tik nevilties pagimdyti triukai.
Jei publika nusigręžė nuo klasikos ne dėl savo nesugebėjimo susikaupti, tai priežasties reikia ieškoti ne bilietų kainose. Bilietas į koncertą šiais laikais kainuoja gerokai mažiau nei bilietas į kiną. Pernai Londono simfoninis orkestras paskelbė lengvatines, „stimuliuojančias“ kainas (4-5 svarai), tačiau vis tiek nesugebėjo pritraukti į savo koncertus naujokų. Pažvelkime tikrovei į veidą: didžiuliame metropolyje su daugybe tarpusavyje konkuruojančių pramogų daugelio žmonių į simfoninį koncertą nenutempsi jokia kaina. Kaip sakė niujorkietis impresarijus Solas Hurokas, „jei žmonės išeina, jų jau niekas nesulaikys“.
Taigi kas vis dėlto atstumia publiką? Atsakymas vienas - atmosfera. Jau pusšimtis metų, kai simfoniniai koncertai yra tapę pajuokos objektu. Koncertai prasideda vakarui įsisiūbavus ir trunka dvi valandas. Ritualo nevalia keisti, nesukėlus aibės nepatogumų muzikantams ir nepapiktinus abonementinės auditorijos. Taigi niekas ir nesikeičia.
Vienas kinų verslininkas Davidas Tangas, sugalvojęs, kad verslo žmonėms reikalingi trumpesni koncertai, nusprendė surengti 1 valandos trukmės koncertų ciklą. Eksperimentas prasidės „Cadogan“ salėje Čelsyje, bet jis iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes koncertų pradžia liko nepakeista - 7 val. vakaro.
Norint pritraukti dvidešimtmečius, reikia gyventi jų ritmu. Madride ir Barselonoje koncertai prasideda 10 val. vakaro ir į juos susirenka minios jaunimo. Vienoje stovimos vietos Operos arba „Musikverein“ „galiorkoje“ - ypatingas pasaulis, atskirtas nuo išsipusčiusio parterio ir suteikiantis jo gyventojams savarankiškumo jausmą.
Visuose kituose miestuose koncertinė salė simbolizuoja gerontokratijos principą. Apranga čia turi daugiau sakralinės simbolikos nei bažnyčioje, iš kiekvieno kampo čia dvelkia elitiškumas. Prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvidešimt penkeri, „Royal Festival Hall“ aš sėdėdavau ant asketiškų suolelių be atramų ir tyrinėdavau dirigento veido išraišką. Tada, už orkestrantų nugaros, būdavau vienu iš vyresniųjų. Šiandien, dabartiniame savo amžiuje, koncertų salėje, ko gero, būčiau pats jauniausias.
Vis žilstanti auditorija - visuotinai pripažintas koncertinio gyvenimo faktas, o štai visų kitų senėjimas šiame pasaulėlyje, atrodo, ne toks akivaizdus. Nenuostabu matyti septyniasdešimtmetį dirigentą, tačiau ir didesnioji solistų dalis taip pat pernelyg ilgai atsidavę mėgstamam užsiėmimui, ir sunku būtų surasti kokį nors orkestro vadybininką, jaunesnį nei 50 m.
Todėl ir nekeista, kad atmosfera koncertų salėje tokia pat gyva bei nuoširdi kaip kruiziniame laive ir pasižymi ji tokiu pat galingu intelektiniu patosu kaip pensinis planas. Kas privers temperamentingą postmodernistinės epochos subjektą praleisit vakarą eilėje laukiant Viešpaties Dievo priėmimo, netgi jei jam ir duos Ko-Ko, kad nebūtų taip nuobodu kentėti nesibaigiančias reprizas?
Žinoma, kitos meno rūšys taip pat turi nepajudinamas tradicijas. Galima ginčytis, kad teatras taip pat nepanoro pakeisti savo pradžios laiko ir ritualų nuo tų laikų, kai Olivier buvo pačiame jėgų žydėjime. Tačiau teatras nuolat atnaujina savo repertuarą, kuriame dėl sceninio laiko Šekspyras (Shakespeare) ir Schilleris kaip lygūs su lygiais kovoja su Pinteriu ir Osbourne‘u, Stoppardu ir Hare‘u ir netgi su Jerry Springerio „Opera“. Teatras ištobulino sugebėjimą stebinti, o štai klasikiniai koncertai ir toliau remiasi bukinančiu vienodumu.
Būdų pakeisti šią atmosferą yra. Visiems, kurie dar nesulaukė keturiasdešimties, surenkite keturiasdešimties minučių koncertus, savaitgaliais leiskite juose nemokamai lankytis vaikus, vėl įteisinkite stovimas vietas, pamėginkite pradėti koncertus vėlai vakare. Visa tai galima padaryti - jei tik būtų nuoširdaus noro atgaivinti koncertinius išgyvenimus.
Tačiau kaip patvirtintų bet kuris nuovokus psichiatras, sveikimo procesas turėtų prasidėti nuo noro pasveikti - tik aš šio noro nepastebiu. Senoji šutvė niekam neužleis savo valdžios, o paskutinis iš jų, išeidamas iš salės, mandagiai užgesins šviesą.
Norman Lebrecht
„The Lebrecht Weekly“ (http://www.scena.org/columns/lebrecht/050210-NL-concerts.html)
