Kas bendro tarp Stokholmo sindromo ir liaudies meilės?
Destalinizacijos metu po šalį važinėjo sunkvežimiai su „tautų tėvo“ portretais. Jei tikėsime sociologinėmis apklausomis – vadas ir dabar lyderių viršūnėje. Vadinasi, žmones šlovinti „išmintingąjį, savą ir mylimą“ draugą Staliną vertė ne tik ir ne tiek baimė. Tačiau tada kas?
Jaučiančių ypatingą nostalgiją nuomone, visa esmė – vado „liaudiškumas“, rūpestis paprastais žmonėmis, o svarbiausia, žinoma, „teisingumas“ – didžiausia vidutinio statistinio gyventojo vertybė. Taip įžymus rusų publicistas, Sankt Peterburgo agrarinio universiteto rektorius Viktoras Jefimovas mano, kad liaudies meilė Stalinui susijusi su tuo, kad jis realizavo ypatingą „teisingumo koncepciją“, įdiegdamas į gyvenimą bolševizmo politiką, kuri orientavosi į daugumos interesus.
Tikriausiai už tą patį „liaudiškąjį teisingumą“ vokiečiai dievino Hitlerį. Kad ir kur atvykdavo fiureris – Rytų Prūsiją ar Hamburgą, Saarą ar Austriją, – žmonės, laukdami susitikimo su juo, tūkstančiais rinkdavosi gatvėse ir kartais šaltyje, lietuje ar kaitroje stovėdavo ilgas valandas. Kai jis galiausiai atvykdavo, minia skanduodavo „Heil!“ – ir kiekvienas būtiniausiai troško paspausti jam ranką.
Visa tai trukdavo keletą varginančių valandų, kadangi niekas nenorėjo išeiti, nepalietęs nacionalsocializmo „genijaus“. O ir pačia Hitleriui visada patikdavo gauti dar vieną liaudies meilės porciją, ypač mėgo bendrauti su vaikais, kurie nešdavo „dėdei Adikui“ gėles.
Vokiečiai žydų nemėgo ir iki Hitlerio, nepripažino jų lygiateisiais piliečiais, tačiau nejautė žydams tos gyvuliškos neapykantos, kurią suteikė nacizmas.
Balandžio 20 d., fiurerio gimtadienį, švęsdavo visa Vokietija. Mokiniai būdavo paleidžiami iš mokyklos, kad irgi galėtų dalyvauti didžiuliame parade. Jau nuo vidurnakčio Vilhelmo aikštėje rinkdavosi pagrindinio nacisto laukiančios minios: kiekvienas norėjo pirmasis palinkėti jam laimės. Be to, Hitleris gaudavo dešimtis tūkstančių laiškų su sveikinimais iš visų šalies kampelių – iki kito savo pasirodymo pasaulyje metinių spėdavo perskaityti vos nedidelę jų dalį.
Kito diktatoriaus, Kim Ir Seno [1912 m. balandžio 15 d. – 1994 m. liepos 8 d.] gimimo diena KLDR dar ir dabar švenčiama kaip „Saulės diena“. Visi pilnametystės sulaukę korėjiečiai iki šiol privalo nešioti ženklelius su „Nacijos Saulės“ atvaizdu. Tie patys baltadančio vado atvaizdai kabinami visose gyvenamose ir tarnybinėse patalpose, metro ir traukinių vagonuose – žodžiu, visur, kur tik atsiranda laisva vieta, nukentėjo netgi niekuo dėti puikiųjų Korėjos kalnų šlaitai. Visoje šalyje statomi paminklai tik Kim Ir Senui ir jo giminaičiams.
Šlovingosios „Geležinio visa nugalinčio vado“ biografijos mokymasis prasideda vaikų darželyje ir tęsiasi mokyklose ir universitetuose, o nuobodžiausiuosius jo darbus korėjiečiai mokosi mintinai specialiuose susirinkimuose. Vaikai darželiuose choru dėkoja vadui už savo laimingą vaikystę...
Tikėtina, nujausdamas artėjančią dienų pabaigą, „Amžinasis KLDR prezidentas“ (taip skamba jo oficialus titulas – red.) pradėjo rengti įpėdinį – savo sūnų Kim Čen Irą, įkurdamas šalyje kažką panašaus į monarchiją. Silpni aukščiausių valdininkų protestai sukėlė šių išnykimą. Ir 1980 m. patenkintas Kim Čen Iras buvo paskelbtas oficialiu savo tėvo įpėdiniu. Propaganda tuoj pat ėmėsi šlovinti jo antžmogišką išmintį nauju užsidegimu – lygiai tokiu, kokiu šlovino tik Kim Ir Seno darbus.
Vakarų žiniasklaida manė, kad naujasis „Kimas“ – Kim Čen Inas, Kim Čen Iro sūnus ir Kim Ir Seno anūkas, pasidalins valdžia su savo dėde Chang Sŏng-t'aeku. Ar verta ir kalbėti, kad „genijus tarp genijų“ ir „nuostabusis draugas“ Kim Čen Inas to leisti niekaip negalėjo. Todėl 2013 m. gruodžio 11 dieną pasimetusį dėdę už rankų išvedė iš Korėjos Darbo partijos politbiuro salės.
Jį apkaltino bandymu įvykdyti valstybinį perversmą, korupcija, ištvirkavimu, kontrrevoliucine veikla ir narkotikų vartojimu. Nuosprendis – mirties bausmė – įvykdytas kitą dieną. Po to, regis, Korėjos liaudis dar garsiau ėmė šlovinti naująjį savo vadą.
Kas gi verčia žmones dievinti savo tironus? Kodėl jie teisiną šių veiklą, kartais drauge su jais vykdo siaubingai žvėriškus nusikaltimus?
Kentėti - mūsų esybė
Rusų moterims „jėga“ yra viena iš pagrindinių idealaus vyro charakteristikų, – sako žymus Peterburgo psichonanalitikas Dmitrijus Ol'šanskis. – Kuo vyras stipresnis, tuo patrauklesnis – tokią išvadą daro sociologai, tyrę mūsų bendrapiliečių prioritetus. Tai savaime simptomatiška: moterys savo palydove visų pirma ieško ne meilės, ne supratimo, ne artumo, o būtent jėgos. Lyg mūsų visuomenėje vyktų visų karas prieš visus, ir todėl jėga yra svarbiausia funkcija žmogaus išgyvenimui. Tai paaiškina daug socialinių reiškinių mūsų šalyje. Tad, nenuostabu, kad tironija rusų mentalitete yra jėgos rodiklis ir vertinama veikiau kaip teigiamas bruožas. Ar verta stebėtis tuo, kad liaudyje populiariausi būtent tie valdovai, kurie praliejo daugiausia kraujo, nepriklausomai nuo jų pasiekimų. Pavyzdžiui, Rusijos nacionalinių herojų dešimtuke tironai pasitaiko daug dažniau, nei reformatoriai. Į šį sąrašą beveik visada pakliūna Ivanas Rūstusis, nors dauguma respondentų arba negali atsakyti, ką būtent ką šaliai nuveikė šis monarchas, arba priskiria jam visiškai kitų valdovų nuopelnus: rusų žemių apjungimą, pirmasis caras, numetė totorių mongolų jungą.
Stokholmo sindromas – populiariosios psichologijos, o kartu ir žiniasklaidos, terminas, aprašantis nesąmoningą apsauginę reakciją, kai įkaitai pradeda užjausti savo pagrobėjus, teisinti jų veiksmus, ir galų gale, susitapatina su jais, perimdami jų idėjas ir manydami, kad jų, įkaitų, auka būtina bendro tikslo pasiekimui. Fenomenas gavo pavadinimą pagal įkaitų pagrobimą Stokholme, kai Jan Erik Olsson pabėgo iš kalėjimo, sužeidęs vieną policininką ir paėmęs keturis banko darbuotojus – tris moteris ir vyrą – įkaitais, užgrobė Kreditbanken pastatą. Vykdydama bandito reikalavimus, policija į pastatą atvedė jo kameros draugą – Clarką Olofssoną. Per dujų ataką jau po pusvalandžio visi įkaitai buvo išlaisvinti. Tačiau buvę įkaitai pranešė, kad bijojo ne nusikaltėlių, kurie neva jiems nepadarė nieko blogo, o policijos. Yra duomenų, kad įkaitai paskui savo sąskaita pasamdė advokatus Olssonui ir Olofssonui.
Pastarajam pavyko teisme įrodyti, kad jis nebuvo Olssono bendrininkas, o atvirkščiai, padėjo įkaitams. Po to Clarkas buvo išlaisvintas, o jis ir viena iš įkaičių, Kristin Emmark, ėmė draugauti šeimomis. Olssonui gi, buvo skirta dešimt metų kalėjimo, tačiau visą tą laiką jis gaudavo susižavėjusių moterų laiškus.
Zigmundas Froidas aprašė susitapatinimo su agresoriu fenomeną. Tai yra apsauginė reakcija psichikos, siekiančios susitapatinti su priešo atvaizdu, susilieti su juo, tuo pačiu likti jo nepastebėta ir taip išsaugoti savo gyvybę. Šio mechanizmo ištakų ieškoti, žinoma, reikia gyvūnų mimikrijoje, būtent vabzdžių, – pavyzdžiui, žiedmusės turi skersinius ruoželius ant pilvelio ir taip mėgdžioja vapsvą.
Galima tarti, kad rusų meilė jėgai ir tironijos mimikrija yra tiesiog išgyvenimo sąlyga. Prisiminkime, kad Rusijos istorijoje beveik nebuvo periodo, kad šalis su kuo nors nekariautų: per pastarąjį tūkstantmetį Rusija kariavo daugiau, nei 900 metų, t.y. 90% laiko rusai žūva karuose. Ir tai neskaitant vidinių represijų, kuriose per pastarąjį šimtmetį valstybė neteko milijonų žmonių. Nekeista, kad tokiomis sąlygomis susikūrė specifinis išgyvenimo mechanizmas, pasireiškiantis meile tironui ir pataikavimas jėgai.
Tironas – apsauga
Liubovė Zaeva, psichoanalitikė, Europos psichoanalitinės psichoterapijos konfederacijos specialistė:
– Kiekviename žmoguje išlikusi istorinė atmintis, archetipiniai kompleksai, savotiški „failai“ su informacija ir išgyvenimais, kurie buvo būdingi dar pirmykščiams žmonėms. Ir savo meile vadui tironui dabartinis žmogus panašus į pirmykštį primityvų žmogų, sudievindavusį savo vadą ir priskirdavusiam jam visagalybę. Visagalybė – būtent tai, ko viduje taip siekia žmogus iš masių. Kaip vaikas, jis nori matyti maksimalią savo vado Tėvo jėgą. Senovėje vadu dažniausiai tapdavo stipriausias ir geriausias karys, tai yra, turėjęs didesnį įgimtą agresyvumą. Gentis tikėjosi iš jo maksimalaus kraugeriškumo svetimųjų atžvilgiu ir teisingumo saviesiems.
Tą patį regime ir šiuolaikinėje istorijoje. Vis tuos pačius archetipinius momentus. Kolektyvinė pasąmonė vėl ir vėl juos atkuria. Nelyginant, kolektyvinė neurozė. Magiškais veiksmais, ritualais, tam tikru ypatingu elgesiu neurotikas nori pelnyti aukštesniųjų jėgų palankumą, gauti apsaugą. Taip pat ir lyderį.
O jei į šią schemą prisideda paranoja ir mazochizmas, tai kuo daugia paklusnumo lyderiui–Tėvui bus parodyta, tuo didesnė nusiraminimo viltis.
Taigi, masės nori Tirono, nes kolektyvinėje fantazijoje jis agresyvesnis, tai yra, efektyvesnis nuo priešų. Jis Tironas-gynėjas. Tirono ir bijo ir geidžia.
Šis jausmų ambivalentiškumas aiškinamas pačia neurozių teorija.
Jei turime nepriimtinus, tačiau stiprius norus (pavyzdžiui, valdžios, kieno nors nugalėjimo malonumo), jie išstumiami. Libido, t.y. šiuos norus užpildanti energija, virsta baime.
„Bijau Tirono, bet iš tiesų sielos gilumoje noriu būti panašus į jį“. „Neregiu tirono savyje, tačiau noriu matyti tironą kitame“. Tai yra, Tironas-lyderis – žmonių masės uždraustų norų projekcija į vieną žmogų. Hitlerio fanai irgi būtų norėję turėti jo valdžią, organizacinius gabumus ir leidimą lieti kraują, galingus agresijos impulsų pliūpsnius.
Kuo didesnis tironas valdžioje, tuo labiau agresijos troškimas išstumiamas pavaldžioje masėje. Per ritualus pavaldžios masės siekia priartėti prie tirono, pelnyti jo palankumą, kaip silpnas vaikas stengiasi įgauti tėvo jėgą per buvimą su juo. Ir kuo didesnis tironas ateina į valdžią ir lieka prie vairo, tuo didesniame regrese yra jam pavaldi masė.
Jei yra tironija, vadinasi, to kažkam reikia?
–Šis klausimas, iš viens pusė, labai sudėtingas, nes reikia atsižvelgti į daugybę kintamųjų, o iš kitos – itin paprastas, – sako Pavelas Goriunovas, sociologas, Sankt Peterburgo VĮ „Miesto socialinių programų ir asocialių reiškinių tarp jaunimo prevencijos centro „KONTAKTAS““ jaunimo subkultūros analizės sektoriaus vadovas. – Kaip sociologas galiu pasakyti: viskas smulkiai ir puikiai aprašyta Theodor_W._Adorno darbe „The Authoritarian Personality“.
Pats nenoriu laisvai perpasakoti klasiko mintis kaip savas, o ir išvis – kabintis už sociologijos teorijos šiuo atveju nematau prasmės.
Dabartinę mano pozicija išreiškiama viena fraze: „O už ką jų nemylėti?“ Iš pirmo žvilgsnio tai veikiausiai skamba ciniškai, tačiau skubu patiktini, kad esu apolitiškas žmogus ir totalitarizmą vertinu kaip vieną iš valdymo formų, ne daugiau.
Paaiškinsiu mintį: totalitarinis lyderis ir jo režimas neatsiranda iš oro ar atsitiktinai, tai lemia politiniai, ekonominiai ir socialiniai faktoriai.
Jie visada besąlygiški: jei kurioje valstybėje atsirado diktatorius, reiškia, šiame raidos etape nieko kito būti ir negalėjo. Toliau, autoritarinis lyderis, ar, kaip dažnai sako, „tironas“, visada pakankamai formuluoja vieną ir, tai svarbu, paprastą tikslą, link kurio veda valstybę. Veda taip, kaip mano esant reikalinga, praliedamas kraujo upes, tačiau gyventojams tikslas, be abejonės, svarbesnis.
Jei be emocijų ir moralizavimo panagrinėkime bet kurią „tironiją“, „popieriuje“ gyventojai dėl to tik išlošia: valstybės sienų plėtra, mokslo ir technikos progresas, pasaulinio autoriteto augimas ir dar daug kas tampa autoritarizmo palydovais. Pavyzdžiai iš tėvynės istorijos: Ivanas Rūstusis, Petras Didysis – abu neabejotinai buvo tironai, tačiau jiems valdant, valstybė intensyviai vystėsi. Adolfo Schicklgruberio laikų Vokietijos pavyzdys dar ryškesnis – mokslo ir technikos požiūriu, valstybė neabejotinai pirmavo Europoje. Ir svarbiausia: plačiausi gyventojų sluoksniai nemato ir nejaučia „tironijos“, jiems lyderis –„tėvas“, tegu ir piktas, griežtas, reiklus, žiaurus, tačiau „savas“, norintis jiems gero.
Be to, totalitarinis lyderis visada palaiko plačiausius gyventojų sluoksnius, o tironizmas nukreipiamas į mažumas (tai, žinoma, labai daug žmonių, bet visų gyventojų atžvilgiu – mažuma; į galvą ateina sparnuota Stalino mintis apie milijonų mirtis). Taip pat būtina pabrėžti, kad po tirono mirties būtent išgyvenusi mažuma (arba nugalėjęs priešas) užsiima „kulto nuvainikavimu“ (kad ir kaip jis vadintųsi), o platieji gyventojų sluoksniai nuolankiai sutinka, kadangi mato naują tikslą. Nemanau, kad tai išdavystė, tiesiog „nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“.
Taip susidaro grandinė: besąlygiškos totalitarizmo priežastys → intensyvi valstybės raida → tironija mažumos atžvilgiu → ši mažuma nuvainikuoja kultą. Tikrinant šios išvados teisingumą, verta pažvelgti į stalinizmo epochą:
Jauna sovietų valstybė ir politinės trečiojo dešimtmečio kovos specifika negalėjo apsieiti be „tirono“ iškilimo;
- Vieningas tikslas – naujos, laimingos, teisingos santvarkos statyba;
- Neginčijamas mokslinis–techninis progresas;
- Represijos dažniausiai buvo nukreiptos į „senąjį elitą“, kuris, be abejo, buvo mažuma.
- Ir galiausiai, totalitariniame režime pats svarbiausias yra vieningas simbolis, kuriuo ir tampa lyderis. Jei norite, sąlyginis. Stalinas – ne tiesiog asmenybė ir valdytojas, jis yra simbolis – brendas, idėja. 99,9% gyventojų jo savo akimis nematė, tačiau viską apie jį žinojo, bijojo ir dievino, kadangi brendas buvo taip sukonstruotas.
Taigi, atsakyti į klausimą „Dėl ko nemylėti tironų?“, negaliu. Kodėl? Todėl, kad neįtraukiau moralinės dedamosios, palikuonių vertinimo. Iš toliau geriau matyti, masiškai įvertinti tam tikro lyderio žiaurumą ir kraugeriškumą galima tik pasibaigus jo valdymo etapui. Todėl logiškas ir paprastas atrodo būtent liaudies meilės tironui fenomenas. Šiuolaikinis europietis, be abejonės, pavadintų Kim Čen Iną tironu, nors Š. Korėjos gyventojas su tuo niekada nesutiktų – ne dėl baimės ar kvailumo, o dėl aukščiau išdėstytų priežasčių.
Pabaigai visiems, susidomėjusiems šia tema, norėtųsi parekomenduoti Denniso Ganselio filmą „Eksperimentas 2: Banga“, kuriame labai vaizdžiai ir suprantamai parodytas totalitarizmo fenomenas.
Ольга Фадеева naked-science.ru.
