“Ši kelionė su Norma Cohen tapo daugybe netikėtų mažiau žinomos praeities, “gyvosios istorijos” atgarsių, žydiškų pasakojimų, rašytojo vaizduotės ir atminties trapumo atradimų”, - taip savo Lietuvoje patirtus įspūdžius apibūdina prodiuseris iš Londono Davidas Ellisas, vienai Anglijos televizijai filmavęs rašytojos Normos Cohen ką tik pasibaigusią viešnagę mūsų šalyje.
Rašytoja ir meno temomis rašanti žurnalistė iš Anglijos Norma Cohen aštuonias dienas ieškojo savo iš Lietuvos kilusių žydų tautybės senelių pėdsakų. Čia aptikta archyvinė medžiaga ir patirti įspūdžiai netrukus atgims jos naujame romane, kurio veiksmas prasidės XIX amžiaus Lietuvoje. Didžiosios Britanijos ambasados Lietuvoje ir Britų menų tarybos remiama menininkė planuoja sukurti sagą apie tris savo šeimos kartas: prieš šimtmetį į Vakarų Europą išvykusius senelius, komunistus tėvus ir Liverpulyje prabėgusią savo vaikystę.
Rašytoja išskirtiniame interviu “Omni laikui” papasakojo apie šeimos ryšius su Lietuva, rašomą romaną ir tėvų komunistų veiklą anapus “geležinės uždangos”.
Į Lietuvą atvykote rinkti medžiagos savo knygai. Ar labai skiriasi čia aptikta realybė nuo lūkesčių, kuriuos puoselėjote prieš kelionę?
Tiesą sakant, jokių lūkesčių ir aiškaus kelionės plano neturėjau, tiesiog vykau tarsi misijon rinkti medžiagos romanui ir iš naujo atrasti iš šių kraštų kilusių senelių šaknis.
Todėl esu labai laiminga, kad man pavyko rasti konkrečios archyvinės medžiagos apie senelius ir prosenelius. Čia praleidau aštuonias dienas, turėjau daug nuostabių susitikimų su žymiausiais Lietuvos menininkais ir intelektualais. Bendravau su Violeta Palčinskaite, Antanu Sutkumi, Gintaru Beresnevičiumi, Marku Zingeriu, Leonidu Donskiu. Galite įsivaizduoti, kaip įdomiai jie pasakojo mane dominančius dalykus: apie Lietuvos praeitį, šiuolaikinį kultūrinį, politinį gyvenimą. Lankiausi Vilniuje, Kaune, Jonavoje, taip pat spėjau nuvykti ir į Suvalkų kraštą Lenkijoje. Lietuvoje tiek daug skirtingų tikrovių, čia labai įspūdingas ir intensyvus kultūrinis, socialinis gyvenimas. Žmonės labai daug žino apie viską, netgi apie Didžiosios Britanijos politinį gyvenimą. Netrukus leisiuosi panašion kelionėn į savo gimtąjį Liverpulį.
Papasakokite apie būsimą romaną.
Prieš keletą metų Didžiojoje Britanijoje leidžiamas žurnalas “The Jewish Quarterly” išspausdino mano atsiminimus apie vaikystę augant politiškai aktyvių žydų komunistų šeimoje Liverpulyje 1945-1961 m. Prisiminimai apie šį mano šeimos gyvenimo laikotarpį yra labai gyvi ir malonūs. Taip pat visuomet labai domėjausi senelių atvykimo į D. Britaniją istorija. Su tėvais daug apie tai kalbėjau ir suvokiau, kad tai puiki medžiaga knygai. Sulaukusi palankių kritikų atsiliepimų nusprendžiau šių atsiminimų pagrindu sukurti romaną “Uncertain Rebel” (“Neapsisprendęs maištautojas”). Tai bus mano įsivaizduojama Cohenų dinastijos istorija. Mano senelis yra kilęs iš Vilniaus, o senelė - iš Suvalkų krašto. Ieškodami geresnio gyvenimo 1906 m. jie nutarė vykti į Ameriką, tačiau taip jos ir nepasiekė. Liverpulyje jiems buvo pranešta, kad jie jau Niujorke - tuomet taip dažnai nutikdavo. Anapus Atlanto rojaus ieškantis žmonės visam gyvenimui pasilikdavo šiame senojo žemyno uoste, kadangi jie arba pritrūkdavo pinigų kelionei tęsti, arba juos tiesiog apgaudavo. Didmiesčių nematę žmonės Liverpulio uosto daugiaaukščius pastatus be didesnių įtikinėjimų palaikydavo Niujorko dangoraižiais. Todėl seneliai ramiai ėmė čia kurtis, be vargo įsitraukė į Liverpulio aškenazių bendruomenę, netrukus susituokė ir susilaukė vaikų. Jei senelis nebūtų išvykęs iš gimtinės, jam būtų tekę 25 metus tarnauti carinėje armijoje. Galbūt dėl šios priežasties imigracinės tarnybos pareigūnui jis prisistatė kita, tarp žydų labai paplitusia Cohenų pavarde. Taip siuvėjas iš Vilniaus tapo dar vienos Cohenų dinastijos pradininku.
Vadinasi, tikrą šeimos istoriją paversite grožinės literatūros kūriniu?
Savo romane vaikystės atsiminimus perkelsiu į vaizduotės pagimdytą šeimyninę trijų kartų kroniką, kurios veiksmas užsimezga XIX amžiaus pabaigos Lietuvoje. Noriu atgaivinti tuometinio žydų bendruomenių gyvenimo atmosferą, kurią ypač charakterizuoja jidiš teatro bei “klezmer” muzikos gyvastingumas. Romanas prasidės mano energingų senelių gyvenimu Vilniuje, Kaune ir Jonavoje. Bandysiu atgaivinti jų 1906 m. išvykimą paskatinusius įvykius, kelionę į svetimą šalį, pastangas joje įsikurti ir tolesnį emigrantų gyvenimą Liverpulyje. Kita pasakojimo gija nagrinės mano mamos prosenelių, į Vakarų Europą pasitraukusių dar su pirmąja emigracijos banga XIX amžiaus vidury batsiuvių ir muzikantų šaknis. Todėl ėmiau domėtis 1880-1905 m. žydų gyvenimu Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, jų anticarine veikla, socialdemokratine organizacija “Bundas”, pogromais - visais svarbesniais to meto įvykiais ir reiškiniais.
Minėjote, kad svarbiausią siužeto dalį paskirsite pasakojimui apie savo tėvus.
Mano tėvų istorija prasideda ketvirtajame dešimtmetyje, kai juos tarsi magnetas pritraukė D. Britanijos komunistų partija, paveikusi visą tolesnį šeimos gyvenimą. Į šią partiją tėvas įstojo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje tebūdamas šešiolikos.Vėliau jis norėjo vykti savanoriu į Pilietinį karą Ispanijoje, tačiau, laimei, dėl regėjimo sutrikimų jam buvo atsakyta. Nors vėliau Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo britų oro pajėgose antžeminiame dalinyje. Veikla komunistų partijoje nulėmė jo susitikimą su mano mama. Jis su ja susipažino per 1939 m. Kalėdas, jai atsitiktinai užklydus į Jaunųjų komunistų lygos organizuotą vakarėlį, kuriame buvo renkamos aukos Ispanijai. Tuomet mamai šis pasaulis pasirodė labai patrauklus, jai tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo labai skurdžios tuometinės realybės šeimoje. Netrukus mano tėvas pasakė motinai: “Savo gyvenimą paskyriau komunistų partijai, o visą kita gali turėti tu”. Ir ji sutiko. Vėliau užgriuvo Antrasis pasaulinis karas ir tėvas išėjo tarnauti oro pajėgose, o motina dirbo karinėje pramonėje. Tai buvo apokaliptinis metas, nors vėliau tėvai išsitarė, kad tuomet jautėsi gyviausiai. Šaltojo karo metais Liverpulis ir jo regionas pasižymėjo labai aktyvia komunistų veikla: judėjimas už taiką pasaulyje, profsąjungų veikla, agitacija už leiboristų vyriausybę ir reformas. O tėvas, pavyzdžiui, vykdė kampaniją už elektros įvedimą mūsų gatvėje. Ją įvedus jis visiems kaimynams tapo tarsi pusdieviu. Buvo stebuklas, kad paspaudus mygtuką elektra viską nušviesdavo. Ko dar galima buvo norėti? Jis buvo sąmojingas ir gerai apsiskaitęs buhalteris, šachmatų žaidėjas, pianistas. 1961 m. tėvas tapo svarbiausio britų komunistų laikraščio “Morning Star” vyriausiuoju buhalteriu, todėl persikraustėme gyventi į Londoną.Kaip šeimoje buvo suvokiama tautinė tapatybė? Ar daug buvo kalbama apie savo šaknis?
Mano tėvas žydas radikaliai maištavo prieš tradicinį religinį auklėjimą. Jaunatviško maišto įkarštyje jis atstūmė savo šeimos praeitį ir tapo komunistu. Nors visa giminė puoselėjo tradicijas. Tėvas buvo vienintelė tokia juoda avis baltų būryje. Augant man ir mano broliams tėvai buvo nusiteikę pasaulietiškai ir antireligiškai, todėl ir mūsų neauklėjo tradiciškai religine dvasia ir nekalbėjo apie savo žydišką prigimtį. Atsimenu, mums įsikūrus Šiaurės Londone, mus kaip naujakurius aplankyti bei pasiteirauti, ar dalyvausime vietinės sinagogos veikloje, atėjo rabinas. Jam buvo atsakyta “jokiu būdu”. Taigi jokių sentimentų žydiškoms šaknims. Nors kiekvieną sekmadienį lankydavomės mano dėdės namuose ir mano pusbroliai buvo auklėjami pagal tradicinius papročius, buvo ruošiamas žydų maistas ir pan. Man ir mano broliams tai labai patiko. Tai buvo visai kitoks pasaulis. O mano šeima labai aktyviai dalyvavo agitacinėse kampanijose, demonstracijose, žygiuose. Nuolatos buvo kalbama apie šviesią ateitį, o dabartis aukojama tos ateities labui. Todėl visuomet jaučiausi tarsi nebūčiau turėjusi įprastos šeimos gyvenimo, auklėjimo. Kadangi buvome iš nereligingos šeimos, ėjome ne į žydų, o į paprastą mokyklą, kurioje buvome vieninteliai žydai visoje klasėje.
Tėvas į komunistų partiją įstojo ketvirtajame dešimtmetyje. Ką tuomet reiškė toks žingsnis?
Tai buvo logiškas žingsnis, ypač prisimenant tuometinį pasaulį ir D. Britaniją krėtusią ekonominę krizę. Daug žydų priklausė šiai partijai, apskritai tuomet ji buvo labai populiari. Tai lėmė prieš Antrąjį pasaulinį karą tvyrojusi fašizmo grėsmė, vyko agitacija prieš Hitlerį, Mussolinį, Franko. Tuomet visuomenėje pleveno jaudinantis politinės vienybės jausmas ir suvokimas, kad gali kažką pakeisti. Mano tėvui tai buvo vienintelis priimtinas gyvenimo būdas. Jis netgi buvo vietinės komunistų organizacijos generalinis sekretorius.
O koks buvo jo požiūris į “didįjį brolį” - Sovietų Sąjungos komunistų partiją?
Sovietų Sąjungos susikūrimą Vakarų Europos kairiųjų pažiūrų žmonės entuziastingai sveikino kaip žmonijos vedlį į “šviesų rytojų”. Žinoma, laikui bėgant, požiūris į SSRS ėmė keistis - kai kurios grupuotės ir toliau reiškė besąlygišką paramą sovietinei komunistų partijai, kitos nuo jos atsiribojo ir ryžtingai pasmerkė jos nusikaltimus. Nors Britanijos komunistų partija buvo svarbiausia promaskvietiška jėga šalyje. Daugiausia narių joje buvo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau jų skaičius nuolat mažėjo. Mano tėvas iki pat gyvenimo pabaigos liko partijos nariu, jis mirė pernai, sulaukęs 90 metų. Visą gyvenimą jis buvo komunizmo idėjų gynėjas ir nuolat kartodavo, kad D. Britanijos komunistai niekaip nesusiję su SSRS vyriausybės nusikaltimais.
Kaip keitėsi jūsų asmeninis komunizmo suvokimas bėgant metams?
Vaikystėje tokia aktyvi tėvų politinė veikla man ir mano broliams nelabai patiko, aišku, tuomet aš apie jokias idėjas negalvodavau, tiesiog ilgėjomės “normalaus” gyvenimo. Nuolat turėdavome su tėvais dalyvauti antikarinėse demonstracijose, piniginių aukų rinkimuose, vasaros stovyklose - tarkime, septintajame dešimtmetyje važinėjome Londono gatvėmis šūkiais už taiką pasaulyje išmargintu autobusu, kuri matote nuotraukoje (čia autobuso fotografija).
Su Jaunųjų komunistų organizacija buvome nuvykę į Belgiją, dar prieš Prahos pavasarį - net į tuometinę Čekoslovakiją. Iš šios kelionės kažkodėl labiausiai pamenu lankytus pieno fabrikus. Mes buvome vienintelė komunistų šeima visoje gatvėje. Vietinis šventikas pranašavo, kad degsime pragare, lygiai kaip ir visi tie, kurie balsuos už mano tėvą savivaldybių rinkimuose. Persikrausčius į Londoną man buvo 16 metų ir su paaugliško amžiaus broliais ėmėme maištauti prieš tėvų peršamas pasaulinio komunizmo idėjas. Tuomet mums rūpėjo kiti dalykai - liberalios politikos srovė, “Green Peace” veikla, 1968 m. viršūnę pasiekęs studentų judėjimas. O mane labiausiai traukė visai kas kita - šiuolaikinis šokis, vėliau teatras, feminizmas. Šiaip visuomet jaučiausi individualiste.
Tuo pačiu metu, kai su šeima persikraustėte į Londoną, Liverpulyje jau kilo “The Beatles” žvaigždė. Ar dar spėjote tai patirti ?
Aš ir “The Beatles” prasilenkėme kaip du laivai naktyje. Deja, Liverpulį palikau kaip tik prieš pat jų populiarumo sprogimą ir neteko pajusti to dabar jau legendinio laikmečio, apie kurį pasakoja visi liverpuliečiai, būtinai paminėdami savo artimesnį ar tolimesnį ryšį su muzikantais. Taip ir aš galiu pasakyti, kad mano pusbrolis mokėsi vienoje mokykloje su Johnu Lennonu. O jų vadybininkas Brianas Epsteinas juk iš tos pačios žydų bendruomenės, mano teta pažinojo jo motiną. Nors mes “The Beatles” dievinom ir visada eidavom į jų koncertus Londone, tačiau mano tikrasis stabas buvo Cliffas Richardas - britų Elvis Presley. Būdama 14 metų Liverpulyje nuėjau į jo koncertą. Visi klykė, alpo - tai buvo taip pat beprotiška, kaip ir bitlomanija.
Išsitarstė, kad vaikystėje jūsų pagrindinis herojus buvo ne peliukas Mikis, o Karlas Marxas. O koks ryškiausias jūsų vaikystės atsiminimas, susijęs su tėvų politine veikla?
Iš vaikystės pamenu vieną mūsų šeimos gyvenimą puikiai charakterizuojantį įvykį, kai aš su broliais mirtinai norėjau eiti į žymiausio Liverpulio komiko Keno Doddo vaidinimą. Tačiau tuo pačiu metu kitoje gatvės pusėje nuo antrojo autobuso aukšto žmonėms turėjo kalbėti britų komunistų partijos generalinis sekretorius Harry Pollittas. Taip nutiko, kad jis ką tik buvo grįžęs iš asmeninio susitikimo su pačiu Nikita Chruščiovu Maskvoje. Todėl suprantama, į kokį susitikimą mus nusivedė tėvai, nors dar bandėme su motina ginčytis, kad Kenas Doddas yra daug linksmesnis, kadangi Harry Pollittas niekada nedaro jokių grimasų. “Tačiau Harry yra kur kas geresnis oratorius”, - bandė mus įtikinti mama.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Rimas Zakarevičius
