Pasitaiko, kad žmogus gyvenime ko nors labai nori. Pavyzdžiui, naujutėlaičio automobilio „Ferrari“. Arba pabuvoti kosmose. Kartu, atsitik tu man taip, jis yra „kitoks“ dar ir ta prasme, kad visiškai negali dirbti – jam tai būtų emocinė kančia. Tiesiog toks yra, ir viskas. Silpnesnioji mažuma, kuri... nori. Nori taip, kad negalėdama gauti patiria dideles, net nepakeliamas emocines kančias ir galbūt privalo sulaukti išskirtinio visuomenės dėmesio, įstatymų leidžiamosios valdžios intervencijos ir galiausiai ligonių kasų pagalbos.
Juk kenčia „nabagėlis“, tad reikia empatiškai užjausti ir nupirkti jam, kitų, kurie ne taip stipriai kenčia, sąskaita bent jau padėvėtą „Ferrari“ arba dykai paskraidinti tarpkontinentiniu orlaiviu – kad sušvelnėtų patiriamas skausmas. Sakysite, kad tai absurdas? Tikrai. Bet kai kuriais atvejais Vakarų pasaulyje noras tampa šventu dalyku.
Prancūzijoje neseniai vykę gatvių susirėmimai dėl to, kad gėjai be galo skausmingai esą kankinasi norėdami turėti vaikų, – gera to iliustracija. Kai vaikystėje norėdavau rogutėmis nučiuožti nuo kalniuko, man nekildavo klausimų, ar reikia rogutes į tą kalniuką užsitempti. Kai panorau palikuonio, man nekilo klausimų, ką reikia padaryti ir kaip. Rogutės nečiuožia iš apačios į viršų, placenta nesiformuoja tam tikrose terpėse, kurias makaluoja tie klaikiai dėl troškimo turėti vaikų neva besikankiną „kitokie“. Medį galima priversti augti į šoną, bet kokia iš to kam nauda, išskyrus, kad bus patenkintas to įsigeidusio sodo ar parko šeimininko noras, neaišku. Iš anksto pabrėžiu, kad manęs visiškai neveikia „argumentas“ – kaip kalbėtum, jei tavo vaikas būtų gėjus. Netobulame pasaulyje gali nutikti įvairių dalykų. Vaikas gali išaugti ir žudiku ar žmogėdra, gali gimti su Dauno sindromu arba tapti šizofreniku. Skaudu, bet būna ir taip. Išsižadėtum? Turbūt ne. Bet ar džiaugtumeisi ir sakytum, kad tai normalu, tiesiog kitaip? Gal irgi nelabai. Nebūčiau laimingas, jei mano vaikui taip būtų, o jo NORO turėti tai, kas neišeina dėl jo paties pasirinkimo, tikrai nelaikyčiau prigimtine teise. Čia aš apie įsivaikinimą.
Socialdemokračių ir „tvarkiečių“ seimūnių nuo Skandinavijos nubeždžioniauta užmačia uždaryti gyvybės langelius (tegul mėto į konteinerius) ir įteisinti vaikų atiminėjimą be teismo sprendimo iš šeimų, kurios kažkokiems valdininkams pasirodys įtartinos – iš tos pačios operos. Įtikinėjimai, kad „reikia pasitikėti tarnybomis“, kurios „vadovausis sveiku protu“ (kas yra sveika nuovoka dar suprantu, o protas arba yra arba ne) yra tragikomiški, žinant, kad net teismais ne tiek jau stipriai Lietuvoje pasitikima.
Nežinia, kas ir kodėl kažkada sugalvojo, kad viskas mūsuose turi būti daroma, kaip Norvegijoje ar Švedijoje, bet iš esmės visas šis reikalas susijęs su siekiu aprūpinti vaikais tuos, kurie jų labai nori, bet kažkodėl nė už ką nenori jų natūraliu būdu pradėti. Nekalbu apie nevaisingas heteroseksualias poras. Galvoje turiu tuos „kitokius“, kurie emociškai neva labai kankinasi dėl rezultato, nė už ką negalėdami prisiversti tempti rogučių į kalną. Tikriausiai išties stokoju empatijos, bet Norvegijos lesbiečių porelės kančias palengvinusios tarnybos, „baudžiančios“ tikrą motiną (tebūnie ji būtų ir nelietuvė) už tai, kad ši nepakankamai turtinga – butas nepakankamai erdvus, man yra ne geresnės už kokį nors nacių daktarą Mengelę, eksperimentavusį su žmonėmis.
Per stipru? Tiek to, palyginkime jas su stipresniu paaugliu, kuris silpnesnio berniuko ar mergaitės į kalną užsitemptas rogutes tiesiog atėmė, nes norėjo, o paskui pasidalino su draugais, kurie irgi nori. O tas, kuris rogutes į kalniuką tempė ir žliumbia žiūrėdamas, kaip jomis važinėja kiti, – kaltas. Nes tempė nepakankamai vikriai, galbūt jo akys žvairos, ausys atlėpusios ir neturi planšetinio kompiuterio (pagal analogiją – mamos butas nepakankamai erdvus, mama per daug dirba, – kas jau irgi nusikaltimas?!). Jei jis mano, kad nekaltas, pagal Rimantės Šalaševičiūtės ir Onos Valiukevičiūtės bei jų skandinaviškųjų idėjų seserų logiką bei konkretų projektą toks žiopliukas paskui pats turi teismuose įrodinėti, kad rogutės jo, ausys ne tokios jau ir atlėpusios. Juk Noras dabar yra svarbiausia prigimtinė teisė, ar ne?
Visi demagoginiai aiškinimai, kad minėtų Seimo narių pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas, padarantis socialinių tarnybų pareigūnus dievais, o tėvus, kuriuos jie be teismo nuteis, prašalaičiais, yra tik noras apsaugoti vaikus, neįtikina. Galimybių bausti realius smurtautojus ir dabar pakanka. Žinoma, pareigūnas visada nori daugiau įgaliojimų, kaip verslininkas daugiau pelno, o darbuotojas daugiau garantijų. Bet politiko talentas turėtų būti rasti interesų balansą. Leidimas plėšti vaiką motinai ar tėvui iš rankų, paskui atiduoti jį tam, kuris NORI (geriausiai „kitokiam“, nes jis labiausiai mat kenčia), bei siūlymas paskui tėvui ar motinai įrodyti, kad nėra nusikaltėlis, – šlykštus ir ridena visuomenę į slidžią nuokalnę.
Ypač tuomet, kai „didele tėvų nuodėme“ pagal kasdien pumpuojamą propagandą laikomas visiškai normalus dalykas, kuomet koks nors vienuolikmetis, neduok Dieve, pats grįš per kiemą iš mokyklos, pasišildys paliktus pietus, įšoks į troleibusą ir nuvažiuos į savo šachmatų būrelį. Juk toks sutvėrimas – ne infantilas. Koks baisus, nepakeliamas siaubas... ar ne? NORIMA tai pataisyti?
Aš irgi skelbiuosi mažuma – emociškai kenčiu ir noriu, kad tokios ypatos kaip Rimantė Šalaševičiūtė ir Ona Valiukevičiūtė būtų deportuotos velniop į savo mylimą Norvegiją. Tai ne liga. Aš kitoks, bet jei mano noras nebus įgyvendintas, man, greičiausiai, skolingos ligonių kasos.
