Istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos.
Kartais nutinka keistų dalykų. Perskaitęs mano straipsnį „Vargšai ir vėliava“ Imantas Melianas susinervino, netgi pamanė, kad mano kritikuotą straipsnį išspausdinęs dienraštis „suteikė savo tribūną Tėvynės priešams“, nors aš taip ir nerašiau. Reikia manyti, kad pats I. Melianas asmenis, mūsų trispalvę vadinančius vargšų vėliava, iš pradžių palaikė priešais. Bet po to iškart įvyko netikėta metamorfozė. I. Melianas perskaitė mano kritikuotą straipsnį ir nerado „nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu“.
Gal I. Melianas neatidžiai skaitė Jolitos Skinulytės straipsnį ir neberado jame mano cituotų teiginių (nors pirmoji citata – per visą puslapį išspausdinta antraštė)? O gal nusprendė, kad samprotavimai apie „vargšų vėliavą“, kuri mūsų šalį neva „nubloškia į vargingiausių pasaulio šalių klubą“, yra pakankamai pagarbūs mūsų vėliavos atžvilgiu? O galbūt, įtikintas straipsnyje pateiktų „mokslinių“ argumentų, jau išbraukė Trispalvę iš valstybės simbolių sąrašo?
„Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena,“ – sako I. Melianas. Ne naujiena, tačiau apie tai svarsto ne tik specialistai. Jei rašyčiau apie specialistų diskusijas, kalba būtų kiek kitokia. Kaip tik todėl ankstesniame straipsnyje ir vengiau kalbėti apie E. Rimšos poziciją šiuo klausimu, nes jį reikėtų atskirti nuo tokio „specialisto“, kaip E. Potašinskas, kuris valstybės simbolius traktuoja kaip prekės ženklus ir mano, kad investuotojai kur investuoti renkasi pagal vėliavos originalumą.
Vis dėlto vėliavos keitimo entuziastai tarsi pritaria Edmundo Rimšos samprotavimams, kad istorinę Lietuvos valstybės vėliavą (raudona su Vyčiu) reikėtų įteisinti kaip valstybinę. Čia reikia kai ką paaiškinti. E. Rimša iš tikrųjų propaguoja tam tikrą terminologijos reformą. „Tautinė vėliava“ E. Rimšos siūlomoje terminologijoje atitiktų tai, kas angliškai vadinama „national flag“ (kol kas aiškumo dėlei verskime tai „nacionaline vėliava“). Valstybę reprezentuoja būtent nacionalinė vėliava, todėl greta Kanados ir kitų nacionalinių vėliavų ir po E. Rimšos siūlomos reformos turėtų plaikstytis ne raudona su Vyčiu, o trispalvė Lietuvos vėliava.
E. Rimšos iniciatyva grąžinti senąją Lietuvos valstybės vėliavą į valstybinių simbolių tarpą buvo pozityvus žingsnis, atgaivinantis svarbų mūsų valstybės simbolį. 2004 m. Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo pataisas ir apibrėžė Lietuvos valstybės istorinės vėliavos statusą. Ši vėliava turi nuolat būti iškelta virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune, o su Lietuvos istorija susijusių švenčių bei atmintinų dienų proga – ir prie kai kurių kitų valstybinių institucijų pastatų, kurie išvardinti įstatyme.
Tai nėra labai plati vėliavos panaudojimo sritis, ją galbūt reikėtų išplėsti, bet istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos. To niekas rimtai ir nesiūlė, bet jei ir pasiūlytų, tai dar nebūtų priežastis nepagarbiai kalbėti apie mūsų trispalvę, su kuria susijusi 90-ies metų Lietuvos valstybės kūrimo ir nepriklausomybės kovų istorija.
Tačiau reikia pastebėti, kad E. Rimšos siūlomi terminai iš tiesų kelia painiavą. E. Rimša teigia, kad nacionalinę (anot jo, „tautinę“) vėliavą vadinti valstybine yra klaida. Anglų ir kitose Vakarų Europos kalbose žodžiai „nacija“ ir „nacionalinis“ siejami visų pirma su valstybe – politine tauta arba piliečių bendrija. Tuo tarpu mūsų žodis „tauta“ dažniausiai suvokiamas etnine prasme. Todėl į lietuvių kalbą žodis „national“ priklausomai nuo konteksto ir lietuvių kalboje susiklosčiusios tradicijos verčiamas skirtingai – „tautinis“ (national minority – tautinė mažuma), „nacionalinis“ (national park – nacionalinis parkas), „valstybinis“ (national enterprise – valstybinė įmonė, national holiday – valstybinė šventė, national anthem – valstybės himnas). „Nacionalinė vėliava“ priklauso pastarajai grupei, todėl visiškai pagrįstai lietuviškai vadinama valstybine ar valstybės vėliava. „Tautinėmis vėliavomis“ (angliškai – „ethnic flag“) gali būti vadinamos ir tautinių mažumų, valstybės neturinčių tautų vėliavos.
Nevadinti nacionalinės vėliavos valstybine E. Rimšą, matyt, visų pirma paskatino ta aplinkybė, kad kai kurios valstybės turi dar ir atskirą „valstybinę“ ar vyriausybinę vėliavą (angliškai „state flag“). Tokia „valstybinė vėliava“ tėra nacionalinės vėliavos atmaina, dažniausiai besiskirianti tuo, kad „valstybinėje“ vėliavoje nacionalinių spalvų fone dar vaizduojamas ir valstybės herbas. Keliose Europos valstybėse tokios „valstybinės“ vėliavos nuo nacionalinių skiriasi tik proporcijomis ir forma. Valstybių, turinčių tokias nacionalinių vėliavų atmainas, yra virš 20-ies, ši tradicija būdinga Europos ir Lotynų Amerikos valstybėms, bet tų vėliavų traktavimas skiriasi. Lotynų Amerikos šalyse pagrindiniu valstybės simboliu dažniausiai laikoma valstybinė vėliava, o pilietinė (civilinė) versija tėra jos supaprastintas variantas. Tuo tarpu Europoje svarbiausia valstybės vėliava dažniausiai laikoma pilietinė – nacionalinė – vėliava. Herbu ar proporcijomis išsiskirianti valstybės vėliava tokiu atveju būna tik papildoma vėliava, naudojama išskirtiniais atvejais, ji nepakeičia nacionalinės (valstybės) vėliavos ir nėra už ją svarbesnė.
Jeigu Lietuvos valstybine vėliava būtų paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava, mes atsidurtume unikalioje situacijoje, nes pastaroji vėliava nėra nacionalinės vėliavos atmaina. Šiuo metu vienintelė valstybė, kurios valstybinė (ar greičiau vyriausybinė) vėliava iš esmės skiriasi nuo nacionalinės, yra nykštukinė Monako kunigaikštystė. Pagrindinė Monako vėliava yra raudonai balta dvispalvė, bet Monako kunigaikštis bei vyriausybė naudoja ir baltą vėliavą su joje pavaizduotu valstybės herbu.
Senosios Lietuvos vėliavai įvardinti jau surastas terminas – valstybės istorinė vėliava, tad jo keisti nėra būtinybės. Norint jai suteikti konkretesnį ir įprastesnį statusą, galima būtų ją įteisinti kaip kariuomenės vėliavą. Kai kurios šalys turi atskiras kariuomenės ar karo vėliavas, kurios, kaip ir vyriausybinės, dažniausiai būna savitos nacionalinių vėliavų atmainos, bet kartais pasitaiko ir visai skirtingų karinių vėliavų (tokias turi Vengrija ir Bulgarija).
Bet kuriuo atveju vertėtų pagalvoti, kaip mūsų senąją vėliavą būtų galima plačiau panaudoti, nes tai – gerbtinas mūsų istorijos paveldas. Tačiau vėliava – tai tik šios diskusijos pretekstas, ir ne tinkamesnis istorinės vėliavos įprasminimas yra jos pagrindinė tema. Iš tiesų aš rašiau apie platesnį reiškinį, kurį galima pavadinti dvasine ubagyste ar mankurtizmu, todėl ankstesniame straipsnyje pasitelkiau pavyzdžių ne tik apie vėliavas.
Tariama pagarba vienai Lietuvos vėliavai, derinama su panieka kitai, negali būti nuoširdi. Idėjos apie vėliavos, tarsi kokio garderobo, keitimą kyla iš mankurtizmo pažeistos sąmonės. Šis dalį visuomenės užvaldęs mankurtizmas, deja, nėra slogus sovietmečio paveldas, o jau šiuolaikinės Lietuvos kūrinys. Todėl nedera laukti, kad jis praeitų, kaip madinga sakyti, mums, tarsi Mozės vedamiems žydams, keturiasdešimt metų paklajojus po dykumą. Jau prisiklajojome. Metas ieškoti kelio iš šitos dykumos, kurioje Lietuva tėra prekė, o jos vėliava – tik prekės ženklas. Gal tada nebeatrodys natūralu, kad apie vėliavą samprotauja ir rinkodaros „specialistai“.
