Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Jei karštomis vasaros naktimis kankina nemiga, vienas iš patarimų – skaityti knygą. Gulėdamas lovoje ir vaizduotėje keliaudamas po knygos veikėjų pasaulį, palengva atsidursi ir miego karalystėje. Tačiau tai negalioja virtualiai realybei. Dažnas jaunuolis pasakys, kaip lengvai ir nepastebimai prie kompiuterio galima praleisti visą naktį ir nieko nenuveikti. Tam atsispirti išties nelengva.
Priklausomybė gresia kas penktam vaikui
Visuomenės sveikatos mokslų daktarė Lina Škėmienė, apsigynusi mokslinį darbą tema „Moksleivių darbo kompiuteriu ir subjektyvios sveikatos sąsajos“, sako, kad kompiuteris vaikus ir paauglius ypač traukia, nes jie nori patirti kažką naujo, nematyto. „Tai labai įdomu. Su draugais, su kuriais tau tikrai tėvai neleistų bendrauti ar važiuoti naktį, tu gali susijungti ir kalbėti. Gali žaisti žaidimą su trimis ar net dešimčia draugų“, – kalba sveikatos mokslų specialistė ir priduria, kad dar moksleivius vilioja privatumas – juk tėvai nemato, ką jų vaikas veikia savo kambaryje, o tai labai patrauklu.
Prieš keletą metų L. Škėmienė iškėlė klausimą, kuo gi tas kompiuteris toks įdomus, kad prie jo sėdint kartais nebereikia nei saulės šviesos, nei vakarienės ar krepšinio su draugais kieme, ir 9–11 klasių Kauno moksleiviams pateikė anonimines anketas, iš kurių sužinojo paauglių madas ir įpročius. Paaiškėjo, kad beveik kas penktam mokiniui gresia pavojus tapti priklausomam.
Atlikdama tyrimą, visuomenės sveikatos mokslų daktarė naudojo amerikiečių profesoriaus Kimberly Youngo klausimyną. Ten buvo aštuoni klausimai, padedantys nustatyti galimą priklausomybę nuo interneto. Pasak L. Škėmienės, teigiamai bent į keturis klausimus atsakę moksleiviai buvo laikomi priklausomi. „Baugu, kad kone iš 2 tūkst. moksleivių 19,2 proc. teigiamai atsakė į keturis ar daugiau klausimų. Tai rodo, kad reikia susimąstyti, nes tie vaikai ateityje gali tapti priklausomi“, – pabrėžia pašnekovė.
Virtualiame pasaulyje jaučiasi visagaliai
Pasak visuomenės sveikatos mokslų daktarės, mokinių buvo klausiama apie tai, ar jie pyksta varomi nuo kompiuterio, ar meluoja šeimos nariams, gydytojams, kad nuslėptų, kiek laiko prie jo praleido, ar jaučiasi užvaldyti interneto ir planuoja, ką veiks toliau, ar suirzta ir susigadina nuotaiką, kai kas nors kviečia kažką daryti, ar aukoja pietus, aukoja draugus. L. Škėmienė pasakoja, kad vaikai atsakinėjo nuoširdžiai, be to, buvo įdomu stebėti, kaip jie tai daro: skaitydami klausimus apie mokyklą, laisvalaikį, mokiniai sėdėdavo ramiai, o, priėjus prie klausimų apie žaidimus, skruostai išrausdavo, suolai judėdavo, mokytojui tekdavo visus raminti.
„Aš puikiai žinojau, kad tuo metu jie atsakinėja į 35 ar 34 klausimą. Paskui vėl visi nurimsta. O tada – klausimai apie priklausomybę, ir visi užsidengia anketas, kad kas nors nepamatytų, nes tai labai intymu. Gali stebėti, kaip klasė pildo anketą, ir matyti, kad tai, ką jie pildo, jiems labai opus klausimas“, – prisimena pašnekovė.
Kai kurie žmonės sako, kad kompiuteris jiems leidžia pasijusti dievu, nes tada galima daryti ką tik nori. Paklausta, ar tai nereiškia, kad realybė, kurioje mes esame, jau negali patenkinti jaunimo poreikių ir dėl to viską perkeliame į netikrą kibernetinę erdvę, L. Škėmienė iškart pritaria. Ji mano, kad labai daug šeimų turi finansinių sunkumų, tėvai vaikams neįdomūs, tad jie ima idėjas iš nebūties, nesaties – virtualus pasaulis vaikams įdomus, nes ten jie gali viską: jeigu vaikas klasėje yra patyčių auka, žaidime jis bus dievas, internete jis net ir pats gali pasityčioti iš silpnesnio žmogaus.
Žaidimų personažai – net sapnuose
Sveikatos mokslų daktarė pamini ir dar vieną problemą – vaikai, prie kompiuterio praleidžiantys iki penkių valandų per dieną, net ir sapnuodami gyvena tuose žaidimuose (žaidimų herojais sapnuose jaučiasi 12 proc. mokinių). Jeigu žaidžiama iki dešimties valandų ir daugiau, tikimybė „žaisti“ net sapnuose išauga iki 40–45 proc. „Tai reiškia, kuo daugiau vaikas žaidžia, juo sunkiau jam atskirti, kur realybė, tikrovė, kur jis miega. Tai mus truputėlį baugina, nors iš esmės mūsų vaikai yra geri. Mano tyrimas parodė, kad ne tiek ir daug mūsų priklausomų vaikų, bet svarbu nepamiršti, kad mūsų laisvalaikis, ypač vasarą, būtų ne vien kompiuteris“, – primena L. Škėmienė.
Pastaruoju metu atkreipiamas dėmesys į smurtinius kompiuterinius žaidimus tuos, kuriuose reikia muštis, šaudyti ar dar kitaip gadinti kitiems veikėjams gyvenimą. Kad paauglys, žaidžiantis tokius žaidimus, taps agresyvesnis ir realiame gyvenime, pašnekovės teigimu, įrodyta moksliškai (jos pačios tyrimas buvo tik anketinis, apie tai jame neklausta).
„Yra labai labai daug publikacijų, kad tie vaikai agresyvesni, mušasi per pertraukas ar net per pamokas. Mes girdime apie atvejus, kaip vaikas nušovė mokytoją ar mokinį. Iš tikrųjų žaidimai labai stipriai veikia vaikų psichiką. Jei tėvai neleidžia žiūrėti kokio filmo, vaikas eina prie kompiuterio ir ramiai žaidžia tokius žaidimus. Dėl to ant žaidimų rašomas amžius – 12, 14 metų. Raudonai pažymėti žaidimai, skirti žaisti tik nuo 18 metų“, – pabrėžia sveikatos mokslų daktarė.
Žaidimai leidžia smurtauti
Anksčiau vaikai kiemuose žaisdavo karą ir, pasiėmę pagaliukus ar kažką kita, tarsi šaudydavo vieni į kitus. Atrodytų, tai irgi smurto proveržis, tačiau, pasak L. Škėmienės, tokie žaidimai skiriasi nuo kompiuterinių. „Jūs pats pasakėte – žaidėte karą. Kariaujama norint apginti šalį, per karą būna didvyrių – ir vaikai norėdavo tapti didvyriais, todėl žaisdavo. Dabar yra ne karas, o patyčios, galios parodymas, kad galbūt galima nužudyti, paveikti ar pastumti silpnesnį už save. Tai, ko iš tikrųjų negali, darai kompiuteriniame žaidime“, – teigia sveikatos mokslų specialistė ir pritaria nuomonei, kad smurtas neteko moralinės prasmės – tai tiesiog smurtas dėl smurto.
Anksčiau populiarūs buvo kitokie kompiuteriniai žaidimai: pavyzdžiui, mylimą princesę iš drakono gniaužtų vaduoti keliaudavo santechnikas Mario, nuo ateivių invazijos žemę gelbėdavo kontrabūrio vyrukai ar tarp kaubojų blogiuko ieškodavo miestelio šerifas. Nors tuose žaidimuose taip pat reikėdavo šaudyti ir gaudyti, visada veikėjas turėdavo atlikti kilnią misiją – dažniausiai išgelbėti pasaulį ar apginti savo valstybę. O priešininkai, į kuriuos pataikydavo kulka, tiesiog pranykdavo.
Šiandien, kaip ir minėjo L. Škėmienė, smurtas vis dažniau naudojamas be priežasties. Apklausti mokiniai įvardijo pačius mėgstamiausius žaidimus. Dešimtuke – vien smurtiniai žaidimai, kuriuos žaisdamas už pinigus gali nužudyti žmogų, vogti automobilius, nevaržomai šaudyti į visus gatvėje ir pan. Smurtinės scenos taip pat pakito. Kompiuterinės grafikos specialistai pasistengė, kad kraujas, aukų klyksmas ir kiti ne itin malonūs dalykai kuo labiau atitiktų tikrovę. Visa tai susumavus, tampa aiškiau, kodėl mokslininkai įspėja apie galimą pavojų jaunuolių psichikai.
Žala sveikatai
Kodėl smurtas taip traukia? L. Škėmienė atsako, kad dažnai vilioja galimybė padaryti tai, ko niekada neišdrįstum realiame gyvenime. Taip pat berniukai nori susidurti su savo baimėmis ir jas nugalėti. Kartais tai pavyksta, tačiau ateina ir pasekmės – kai nebebijai tamsos, tampa dar baisiau, jei kompiuteriu tenka dalytis su broliu ar sese. Kitas dalykas, kurį akcentuoja specialistė – fizinė moksleivių sveikata. Ilgai sėdint prie kompiuterio, kenčia rega, kaklas, pečiai, nugara ar riešas.
„Žiūrint, žaidžiant žaidimą, akys nemirksi tiek, kiek reikėtų. Ašarų plėvelė netolygiai pasiskirsto. Akys džiūsta ir galimi labai stiprūs regos sutrikimai. Lygiai taip pat kyla ir kaklo, pečių, rankų skausmai. Kai raumuo, įtemptai dirbant, pavargsta, susidaro pieno rūgštis“, – primena specialistė. Ji sako, kad riešą skaudėti pradeda vėliau – vaikai per jauni pajusti tunelinį riešo kanalo sindromą, tačiau jis gali išsivystyti, tarkim, 40 metų. Taigi būtina riboti darbą kompiuteriu, daryti pertraukas.
Visuomenės sveikatos mokslų daktarė L. Škėmienė pasakoja, kad, pagal paskutinę statistiką, kompiuteriais naudojasi 70 proc. Lietuvos gyventojų, 68 proc. iš jų naršo internete, o specialistai teigia, kad šie skaičiai tik augs. L. Škėmienė sako, kad iš esmės kompiuteris tikrai nėra blogas dalykas. Netgi atvirkščiai – naudojant su saiku ir tikslingai, jis ne tik teikia pramogą, bet ir yra puikus pagalbininkas. Na, o jei tėvai pastebi, kad jų vaikas per dieną teištaria kelis žodžius ir nuolatos spragsi klaviatūra, nieko nepadarysi – teks patiems domėtis internetu, žaidimais ir visu tuo, kuo gyvena jaunimas. Pasak L. Škėmienės, supratus, kas domina paauglį ir išmokus pasiūlyti alternatyvą, galima išgelbėti nuo priklausomybės.
Bendras šeimos laisvalaikis
„Reikia kuo ergonomiškesnės darbo vietos, t. y. ergonomiškos kėdės, paties kompiuterio. Vis dėlto pagrindinė profilaktikos priemonė – darbo laiko kompiuteriu trukmės ribojimas. Visi mokslininkai sako, kad po dviejų, daugiausia trijų valandų, būtina pertrauka“, – kalba specialistė. Pasak jos, kompiuteris neturi tapti viso laisvalaikio praleidimo būdu, be to, jis turėtų stovėti tėvams matomoje vietoje, nes tada praeinant bent iš už nugaros galima pamatyti, su kuo vaikas bendrauja.
„Be abejo, viskas priklauso nuo šeimos. Reikėtų kartu keliauti, kartu kažkur važiuoti, kartu leisti laisvalaikį, kalbėtis. Reikia, kad kompiuteris būtų ne pagrindinė laisvalaikio praleidimo forma. O kažkiek padirbėti prie to kompiuterio, nėra blogybė“, – tikina L. Škėmienė.
O jeigu vaikas jau įnikęs į smurtinius žaidimus ir pyksta, kai jam sakoma eiti valgyti arba kai reikia į mokyklą? Kaip tada tėvai turėtų elgtis – juk jėga vaiko neatplėši? Anot mokslų daktarės, galbūt tėvams vertėtų patiems pažaisti tą žaidimą ir pasakyti, kad jis neįdomus, kad įdomesnis kažkuris kitas. „Jei tėvas domisi sporto žaidimais, mašinomis ar kuo kitu, gal ir vaikas pamatys kažką įdomesnio. Taigi tėvai turėtų patys pradėti žaisti, pasidomėti, kas tai per žaidimai“, – pataria visuomenės sveikatos mokslų daktarė L. Škėmienė.
