Kad ir kokie būtų rezultatai po plebiscito, kuriame bus sprendžiama, ar Britanija turi likti ES narė, Bendrijos sunkiasvorės Prancūzija ir Vokietija, kurios abi yra šio bloko steigėjos, patirs spaudimą ginti tai, kas liko iš jų europinės vizijos.
Abi šalys gali būti priverstos vieningą politiką vykdyti tik kai kuriose srityse, tokiose kaip saugumas, sumažėjus pasitikėjimui Bendrija niūrių ekonomikos perspektyvų ir sustiprėjus populistinei retorikai.
„Pastangos išsaugoti esamą padėti ir išlikti nejudriems prilygtų politinei savižudybei, nes balsavimas Jungtinėje Karalystėje gali pastūmėti kitas šalis taip pat surengti referendumus dėl narystės", - perspėjo Prancūzijoje įsikūręs Montaigne'o institutas.
Visgi koks turėtų būti tolesnis žingsnis?
Prancūzijos ekonomikos ministras Emmanuelis Macronas pasisako už bendrą biudžetą, parlamentą ir euro zonos komisarą. Duodamas interviu dienraščiui „Le Monde“ jis aiškino, kad Prancūzija vadovaus iniciatyvai, turinčiai padėti „išvengti „Brexit“ užkrato“ ir iškart pradės „teigiamą projektą už Europą“.
Tačiau Berlynas laikosi visiškai kitokio požiūrio.
Po balsavimo Britanijoje „negalim tiesiog pasakyti – veikime kaip įprasta arba dar intensyviau“, sakė Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble. „Veikiau turėtume pasakyti – pirmiausiai imkimės to, kas svarbiausia; susitelkime į neatidėliotinus dalykus“, – pabrėžė ministras, pridūręs, kad Europa privalo sutelkti dėmesį į „opių problemų sprendimą lanksčiomis pragmatiškomis priemonėmis“.
Siekti didesnės integracijos būtų įmanoma tik „susigrąžinus (Europos piliečių) pasitikėjimą, W.Schaeuble sakė per antradienį Berlyne vykusį forumą.
Eurogrupės vadovas Jeroenas Dijsselbloemas taip pat neragino imtis didelio masto veiksmų.
„Stiprinkime tai, ką turime. Nemanau, kad mums reikia didelių žingsnių“, – J.Dijsselbloemas, kuris taip pat yra Nyderlandų finansų ministras, sakė tame pačiame forume.
„Ne vien Britanija“
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris pasiuntė tokį patį signalą.
Pasak jo, blokas turėtų pasimokyti ne vien iš įvykių Britanijoje, bet ir padėties visoje Europoje. J.-C.Junckeris pridūrė, kad spaudimas labiau integruotis „grasina padidinti sumaištį“. „Šis euroskepticizmas egzistuoja ne vien Britanijoje“, – pažymėjo jis.
Įspūdingas populistinių partijų sustiprėjimas visame žemyne, įskaitant Vokietiją, patvirtina tokią išvadą. „Nustebčiau, jeigu po birželio 24-osios pamatęs kokį nors didelį projektą, kurio tikslas – skatinti Europos integraciją“, – sakė vienas Vokietijos vyriausybės šaltinis, pageidavęs neviešinti jo vardo.
„Daugelis šalių šiuo metu bijo šios temos, nes jų visuomenė tokių idėjų nepalaiko“, – pridūrė šaltinis.
Kad ir kiek būtų kalbama apie Prancūzijos ir Vokietijos ypatingus ryšius, šios dvi pagrindinės ES valstybės yra keista pora.
Vokietija vykdo liberalią ekonomikos politiką, daug artimesnę Britanijai, o ne Prancūzijai. Berlynas pasisako už reformas ir biudžeto drausmę, nesutikdamas perimti dalies kitų šalių skolų naštos.
Kita vertus, Paryžiui sunkiai sekasi išlaikyti biudžeto deficitą ES nustatytose ribose, įveikti priešiškumą reformoms namuose ir suteikti Europos institucijoms didesnę šalies biudžeto kontrolę.
„Šiandien mus blokuoja du tabu: prancūzų tabu – perduoti suverenumą, ir vokiečių tabu – perduoti finansus ir solidarumą. Negalime pasiekti pažangos, jų nesulaužę“, – aiškino E.Macronas.
Dėl to tikėtina, kad Prancūzija ir Vokietija gali greitai sukurti bendrą strategiją.
„Vokiečiai bijo likti akis į akį su silpna Prancūzija, – sakė Prancūzijos tarptautinių santykių instituto darbuotojas Dominique'as Moisi. – Nėra konsensuso dėl politikos, kuri gali būti priimta kitą dieną (po Britanijos referendumo).“
