Tad eilinių piliečių padėtis itin nepalanki.
Galimybę turi kelios institucijos
Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovas Karolis Liutkevičius konferencijoje „LOGIN“ tikino, kad mūsų duomenis gali stebėti bent kelios institucijos.
„Valstybė renka mūsų duomenis, tikrina mūsų komunikaciją. Iš esmės įgaliojimus tai daryti turi teisėsaugos institucijos. Konkrečiai tai gali būti: policija, prokuratūra, STT, FNTT, taip pat Sienos apsauga, Karo policija, muitinė. Taip pat žvalgybos institucijos: VSD, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas ir kai kuriomis aplinkybėmis ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas. Praktiškai gal situacijos retai tokios susidėlioja, bet įgaliojimus tokius jie turi“, - pasakoja ekspertas
Kriminalinės žvalgybos veikla kelia įtarimų
Karolis Liutkevičius taip pat atskleidė, kad skaitmeninis turinys yra tikrinamas dviem atvejais: kai yra padarytas nusikaltimas, tada asmuo, pasibaigus tyrimui yra informuojamas. Ir kriminalinės žvalgybos atveju, kai konkretumo yra žymiai mažiau.
„Yra ir kitas labiau miglotas mechanizmas, kuris yra vadinamas kriminaline žvalgyba. Kai teisėsaugos kaip ir turi, bet tikrai ne visai konkrečios informacijos apie rengiamus arba daromus nusikaltimus. Siekiant juos sustabdyti, arba atskleisti. Tai paprastai yra susiję su organizuotu ir sunkiu nusikalstamumu. Tai čia viskas labai šešėlyje. Savaime suprantama, kad mūsų niekas neinformuos ir neatsiklaus, kai tie mūsų duomenys yra renkami: klausomasi mūsų pokalbių, skaitomi mūsų laiškai“, - pasakoja ekspertas.
„Tačiau kaip sužinoti ar tai iš viso yra daroma mūsų atžvilgiu? Nes kriminalinės žvalgybos atveju, pareiga informuoti atsiranda tik tada, jei buvo sekant pažeistos to subjekto teisės. Kas sprendžia, kad buvo pažeistos subjekto teisės? Institucija, kuri seka. Tai akivaizdu, kad tokių pranešimų nėra gaunama labai daug“, - situaciją vertina K.Liutkevičius.
Saugumas tik žodis?
K.Liutkevičiaus teigimu, viena iš galimybių sužinoti, ar duomenys buvo tikrinti teisėtai, yra teismas. Kuris išsiaiškino, ar viskas įvyko teisingai.
„Bet šita sistema veikia neypatingai gerai. Tais atvejais, kai žmonės ikiteisminiame tyrime vis dėl to nusprendžia kreiptis ir skųstis dėl jų duomenų rinkimo, tai yra pavieniai atvejai. Bet daugiau, nei pusė tokių skundų yra sėkmingi. Duomenų apie kriminalinę žvalgybą nėra, bet manyti, kad duomenys ten kardinaliai skiriasi į gerąją pusę, pagrindo neturime“, - tikina K.Liutkevičius.
„Ar Lietuvoje yra galimos situacijos, kaip užsienio valstybėse, kai yra masiškai renkami duomenys, nesitaikoma į konkrečius asmenis, bet renkama viskas. Natūralus atsakymas yra ne, nes mūsų Konstitucija yra labai griežta. Ji nurodo, kad norint rinkti duomenis būtinas teismo sprendimas. Realybė yra šiek tiek sudėtingesnė dėl komplikuotų ES teisės aktų ir kaip Lietuva juos įgyvendina“, - teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovas.
2006 m., reaguojant prieš metus įvykusius teroristinius išpuolius Didžiojoje Britanijoje, direktyva įpareigojo rinkti visus ryšių duomenis. 2008 metais Lietuva įgyvendindama reikalavimus, viską perkėlė į elektroninių ryšių įstatymą. Bet po dar 6 metų, ES teismas pasakė, kad pati direktyva buvo neteisėta.
Elektroninių ryšių operatoriai ir toliau yra įpareigoti rinkti duomenis ir juos saugoti 6 mėnesius ir pareikalavus teikti teisėsaugos institucijoms. O 2016 metais ES teismas pasakė dar konkrečiau, kad valstybių nacionaliniai teisės aktai, kurie nurodo kaupti tokią informaciją, kaupti duomenis, žmonėms to net neįtariant, yra neproporcinga priemonė ir prieštarauja ES teisei.
Yra galimybės piktnaudžiauti
Žmogaus teisių stebėjimo instituto darbuotojas Karolis Liutkevičius tikina, kad vietų piktnaudžiauti yra apstu.
„Kokia situacija Lietuvoje? Toks klausimas niekad nebuvo iškeltas. Nėra situacija kritiškai bloga, nes kiekvienu atveju turi būti gautas teismo leidimas. Ir institucijos, norinčios gauti duomenis, turi pateikti teismo leidimą. Ir ryšio operatoriai juos turi pateikti. Kita vertus, elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, visais atvejais gavę užklausą, tokius duomenis turi pateikti. Bet jiems niekas teismo sprendimo neparodo. Tai piktnaudžiauti galimybės yra ir esminis klausimas yra, kiek mes pasitikime teisėsaugos institucijomis?“, - susirinkusiųjų klausė K.Liutkevičius.
O ir kaip spręsti šią problemą, ekspertas tiksliai atsakyti negalėjo.
„Ką daryti, kai yra sisteminė nepagarba teisei į privatumą. Labai bijau šito klausimo, nes bijau atsakyti. Bet reikia grįžti prie to, kad mums tai turi rūpėti. Mums turi rūpėti mūsų duomenų apsauga. Kol iš viešos erdvės nėra spaudimo, šitas klausimas taip eis ir nueis“, - susirinkusiems sakė K.Liutkevičius.
