Atrask kampaniją
Kad Lietuvoje vyksta rinkimų kampanija, nė nepastebėtum. Varžybose dėl prezidento posto kandidatai vaidina iš anksto pasiruoštus vaidmenis ir siekia išsikeltų tikslų, todėl žaidžia atitinkamai. Dalia Grybauskaitė nori būti perrinkta be sukrėtimų, todėl elgiasi ramiai ir valdiškai, Zigmantas Balčytis siekia būti perrinktas į Europos Parlamentą, todėl visa kūno kalba ir akių nuoboduliu rodo, kad visiškai nenori patekti į antrą turą.
Artūras Paulauskas neturi partijos ir tikrojo jos lyderio Viktoro Uspaskicho viešųjų ryšių paramos (anas per daug paskendęs kituose nemaloniuose reikaluose) ir balotiruojasi tiesiog eilinį kartą. Ignalinos meras Bronis Ropė ir buvęs konservatorius Naglis Puteikis – bene vieninteliai kandidatai, rinkimų kampanijoje primenantys gyvus žmones, – kaupia taškus ateičiai. Valdemaras Tomaševskis nori, kad visi iki vieno lenkai ateitų į rinkimus ir taip pat užtikrintų jam galimybę dar kelerius metus už europinę algą meluoti, provokuoti ir išsidirbinėti. Artūras Zuokas, prieš metus žadėjęs rasti tinkamą oponentą D. Grybauskaitei, jį neatsitiktinai aptiko žvelgdamas į veidrodį. Jo tikslas tas pats: pašūkauti, atkreipti į save dėmesį.
Apskritai rinkimų kampanijos nematyti – nei gausių susitikimų, nei ugningų debatų (nesąmonės, kurias rodo LRT, nesiskaito, nes jos netinka nei formatu, nei nuotaika), nei balionų su agitacija. Netgi reklamos pramonei nėra iš ko deramai pasipelnyti. Nuobodu...
Sinekūrų dalybos
Dar blankesnė kova vyksta dėl Europos Parlamento mandatų. Dešimt metų Europos Sąjungai (ES) priklausančioje Lietuvoje ši institucija yra kažkas tolimo, didingo ir neaiškaus. Ten išvažiuoja iš mados išeinantys politiniai patriarchai, kad užsidirbtų garbingai nukaršti, o kartais jų sūneliai ir anūkėliai, nei iš šio, nei iš to tampantys politikais. Pasitaiko ir gerų partinių vyrų, kurių netenkina koalicinių vyriausybių portfelių dalybos.
Pabuvę ten vieną kadenciją, supranta, kad ten netgi geriau negu S. Daukanto aikštės apartamentuose. Nereikia nei paraduose dalyvauti, nei atidarytai naujai skandinavų ar kieno kito krautuvei juostelės kirpti. Ramu, gera, sotu... Realiai dirbančių ten tėra vienas kitas iš visos nacionalinės delegacijos, o jų darbų ne tik tauta, bet ir žiniasklaida nei supranta, nei parodo. Svarbiausia nieko blogo nepadaryti (nieko nedarant tai visai paprasta), ir viskas bus gerai. Kai kam tai – dar viena proga gauti teisinę neliečiamybę ir pagadinti nervus politikos oponentams.
Kadangi rinkimų kampanijos dėl jų finansavimo ir nušvietimo tvarkų tvarkelių iš esmės nevyksta, rinkėjų, kuriems būtų įdomios šios sinekūrų dalybos, tik mažėja.
Prognozių badas
Esant tokiai situacijai, ne ką teišduoda ir išmanūs politologai, kurie mielai net šioje srityje užleidžia prognozių erdvę ekstrasensams ir žvaigždžių sekėjams. Kartais pabauginti išlenda nebent Valstybės saugumo departamentas ir konservatoriai, tikinantys, kad neperrinkus D. Grybauskaitės ištiks „kažkas baisaus“, nes taip, anot jų, nori rusai.
Kas nutiktų, jei rinkimus į S. Daukanto aikštę laimėtų, pavyzdžiui, N. Puteikis? Lietuva išstotų iš NATO ir ES? Įstotų į NVS? Paskęstų suskystintųjų dujų terminalo laivelis? Ar IKEA nebūtų atidaryta, jei juostelę kirptų ne moralinis autoritetas? Tokių dalykų niekas nė nesvarsto: vieniems tai šventvagiška, kitiems juokinga. Tiesiog „aišku“, kad būtų labai baisu, ir viskas. Tai rodo ir VSD rašinėliai, ir favoritų reitingai, ir Rasos Juknevičienės „Facebook“ paskyra. Todėl niekas tuo blogio išpera ir nenori būti. Todėl, neskatindamas lošimų, tiems, kurie jau nutarė lažintis dėl politikos, o ne dėl kokio bokso ar futbolo, patariu: geriau jau statykite už variantus – bus ar nebus karas su Rusija. Čia bent jau internete įdomiau riejamasi, o ir siužetas kur kas įdomesnis.
