Negailestingai tolstančios praeities šešėliai vis dar gąsdina kai kuriuos politikus. Štai Vytautas Landsbergis pasipiktino, kad sovietinių karių kapų memorialuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose per 65-ąsias pergalės dienos prieš fašistinę Vokietiją metines bus uždegta „amžinoji ugnis“ – išlaidas užsimojo padengti „Gazprom“ – kaip baisu!
Tačiau jis neatmetė tikimybės, kad toji ugnis galėtų būti uždegta ateityje:
„Tik po to, kai Vilniuje įsižiebs amžinoji ugnis Lietuvos kariui arba nežinomam partizanui, galėtų būti svarstomi kitų valstybių, kitų kariuomenių pasiūlymai. Atidavę pagarbos pirmenybę kitos valstybės kariams palaidotiems Lietuvos žemėje, tomis „Gazprom“ ugnelėmis ir pasirašytume, kad čia – kita valstybė“.
Galima sutikti – visiškai logiška: laisvos Lietuvos piliečiams derėtų pirmiausia pagerbti savo kareivius ir tuos pokario ginkluoto pasipriešinimo kovotojus, kurie tikrai kovojo su okupantais, o ne su civiliais gyventojais. Tokių visgi būta. Tikrai logiška turėti paminklą su „amžinąja ugnimi“ Nepriklausomybės 1918-20 m. karo kariams ir ypač savanoriams. Uždegę „amžinąją ugnį“ prie tokio paminklo ar kapų, pasak V. Landsbergio, galėtume leisti taip pagerbti ir kitų šalių kariuomenių karius, žuvusius ir palaidotus Lietuvos žemėje.
Tik va bėda – nėra tokio memorialo. Jo pastatymu pats valstybės vadovo pareigas, vėliau ir Seimo pirmininko, ėjęs V. Landsbergis nepasirūpino. Neteko girdėti, kad būtų kvietęs visuomenę aukoti pinigų tokiam paminklui ar pats aukojęs. Ar kėlęs triukšmą, kad tokio memorialo nėra.
Nėra memorialo su „amžinąja ugnimi“ pokario kovotojui, nors Lietuva nepriklausoma jau dvidešimt metų. Pagal logikos dėsnius, jei toks paminklas neiškilo per du dešimtmečius, visiškai tikėtina, kad neiškils ir dar per tiek pat laiko. O pergalės prieš fašizmą minėjimas čia pat. Ir dar yra Antrojo pasaulinio karo veteranų.
Nustebsite, bet tarp veteranų – labai nemažai lietuvių. Stalino armija Lietuvoje 1944-45 m. mobilizavo per 110 tūkst. vyrų. Koks nors pilietis Jonas, Petras ar Kazimieras, nespėjęs ar nepanorėjęs pabėgti į mišką ir mobilizuotas į kariuomenę karo eigoje – koks iš jo okupantas? Taip, kariuomenė svetima, bet žmonės – tai savi.
Sovietinių (man labiau patinka lietuviškas žodis „tarybinių“, bet labai tinkami „sovietologas“ bei „sovietmetis“) karių kapuose ne vien lietuviai? Žinoma! Bet ką dabar – pradėsime žmones, gyvus ir mirusius, skirstyti pagal tautinį principą – į savus ir svetimus, į gerus ir blogus? Nemažai yra žmonių, šventai tikinčių, jog V. Landsbergis tuo ir gyvas, kad skaldo visuomenę. Tuo tarpu civilizuotame pasaulyje taip priimta, kad visi žuvę kareiviai yra lygūs. Kapuose ne tik rusai, bet ir gruzinai, žydai, ukrainiečiai, totoriai... – ir jie nenusipelno pagarbos? Apskritai – kova prieš fašizmą: gerai ar blogai? Reikėjo kovoti ir prieš stalinizmą? Reikėjo, bet kaip? Dar jaunas prezidentas Valdas Adamkus bandė prie Sedos 1944-aisiais – ir kas pavyko? Arba, pavyzdžiui, Raudonosios Armijos „16-osios lietuviškos šaulių divizijos“ karys poetas Paulius Širvys – mažiau poetas ir mažiau lietuvis, kad kovojo su fašizmu okupacinės kariuomenės gretose?
Ir beveik retorinis klausimas: kaip karo sąlygomis eiliniam okupuotos Lietuvos žmogui su ginklu kovoti prieš blogį – fašizmą arba stalinizmą, neįsiliejant į vieną ar kitą kariuomenę? Lietuvos kariuomenės juk nebebuvo.
Nematau nieko blogo, kad „amžinoji ugnis“ tarybinių karių memorialuose būtų uždegta. Nebent net po dvidešimties Nepriklausomybės metų bijotume kariuomenės, kurios seniai nebėra. Nepriklausomoje Lietuvoje išgyvenome pusę sovietmečio laiko, o vis dar bijome savų šešėlių.
Žinoma, „Gazprom“ galėjo ir nesigirti, anokia čia labdara.
Ir pabaigai. V. Landsbergis užėmė gana patogią, bet cinišką padėtį: kas buvo iki Kovo 11-osios – tas ne Lietuva, ir taškas. Tai buvusi svetima valstybė, svetima kariuomenė, nedemokratiška komunistinė santvarka, KGB, – todėl viskas, kas sovietmečiu buvo sukurta, pastatyta – neturi jokios vertės Nepriklausomai Lietuvai ir gali būti trypiama kaip tik patinka. Ir trypiama.
Tęsiant ir gilinant „Gazprom“ ugnelių išsigandusio V. Landsbergio logiką, gimusieji po Kovo 11-osios nedaug geresni už gimusius sovietmečiu, nes jų tėvai juk iš okupacinio laikotarpio. Gimusieji prieš okupaciją taip pat yra ne žmonės, nes dirbo tarybinei sistemai: prie staklių, arklo ar sunkvežimio vairo – reiškia, dirbo svetimiems, susitepę... Arba imtume vėl skaldyti tautą: dirbęs fabrike okupuotos šalies pilietis yra geresnis, nei kovojęs su fašizmu Stalino armijos gretose? Kuo?
Manau, tokia V. Landsbergio pozicija – paprastas politikavimas, nes ja vadovaujantis prieitume ligi absurdo, jog gryniausias lietuvis yra tas, kuris sovietmečiu nieko nedirbo. Absoliučiai nieko.
Jeigu seniai nebėra nei Raudonosios, nei Tarybinės armijų – kaip lietuviškai tapatybei gali pakenkti „amžinosios ugnys“ memorialuose, kur sulaidoti žuvusieji? Bijome, kad prisikels?
Tikėtina, jog V. Landsbergis baiminasi, jog kur ne kur prasiskleis sovietmečiui palankesnė gaidelė, nes jis pastaruosius du dešimtmečius tarybiniam laikotarpiui buvo itin kategoriškas. Bet gal jau pakaks vaikytis miražus ir bėgti nuo savojo šešėlio – vis tiek nepavyks. Tarybinis žmogus, pone Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardo savininke bei Lietuvos TSR valstybinės premijos laureate Vytautai Landsbergi – yra jumyse. Nežiūrėkite į veidrodį.
